Neprabudęs Kraujas

15 skyrius /Istorijos detalės/

Tai, jog nemiriau, suvokiau iš karto vos pramerkusi akis. Gulėjau savo gerai pažįstamoje lovoje, o visas kambarys skendėjo prieblandoje, nes ant langų buvo užtrauktos sunkios užuolaidos. Nepaisant to jutau atplūstant gaivaus oro gūsį, kuris maloniai paglostė mano degančią odą. Šiek tiek pajudinau galvą, kaklas buvo it surakintas ir sunkiai pasidavė judesiui. Susiraukusi stengiausi susivokti kaip atsidūriau namuose, tačiau galvoje buvo tuščia.

Paskutinis dalykas, kurį prisiminiau, buvo veriantis vesperių klyksmas, kuris pranašavo artėjantį jų didelį būrį, bet vos tai suvokusi panirau į visišką tamsą. Turbūt visgi Dantė buvo teisus ir mes sulaukėme pagalbos. Tačiau man vis tiek buvo keista, kaip sugebėjau išlikti gyva. Gerai prisiminiau, kokį šaltį jutau ir kaip mane visiškai apleido paskutiniai jėgų trupiniai, tačiau kažkas sugebėjo mano klystančią į šalį sielą sugrąžinti į tą sopantį kūną.

Mano žvilgsnis užkliuvo už stiklinės vandens stovinčios ant spintelės. Lūpos buvo sukepusios todėl tikrai norėjau to vėsaus gurkšnio. Šiek tiek pasinėriau ant alkūnių ir iš karto pajutau nudiegiant nugarą bei kairią koją. Varganomis pastangomis šiaip ne taip pasislinkau aukštyn ir virpančia ranka paėmiau puodelį, tačiau vos jo viso turinio neišpyliau, kai šalia lovos ant grindų pamačiau begulint Malum katę.

Ji gulėjo pasidėjusi galvą tarp savo letenų ir atidžiai stebėjo mano nerangius judesius. Išgėriau visą stiklinę, tačiau neprisiverčiau iš ąsočio įsipilti dar, todėl vėl sudribau ant pagalvių. Netrukus katė atsisėdo, neišleisdama nė garso sustingo vienoje pozoje ir nenuleido savo blankiai melsvų akių.

- Ką tu čia darai? – susiraukiau.

Ar ji jau seniai mano kambaryje? Ko gero ne, nes kas nors ją jau būtų aptikęs ir neabejotinai išmetęs lauk arba nusukę sprandą. Žinoma, į mano klausimą atsakyta nebuvo ir padaras toliau ramiai sau sėdėjo. Viena mano ranka ilsėjosi ant pilvo, o kita šalia šono, abi plaštakos dailiai subintuotos, ant krumplių buvusios žaizdos jau buvo apsitraukusios šašais, todėl padariau išvadą, kad nuo pastarųjų įvykių jau buvo prabėgusios bent kelios dienos. Neišdrįsau kilstelėti apkloto ir pažiūrėti ko buvo virtusi mano koja, užteko to, kad ją nežmoniškai diegė nuo pat klubo iki pirštų galų. Taip pat supratau kad ji buvo kažkokiame įtvare.

Katė vis dar keistai tyliai tupėjo, ji laimėjo spoksojimo dvikovą, todėl lengvai patapšnojau delnu per užtiesalą. Ji akimirksniu sureagavo ir grakščiai užlipo ant lovos, susisuko į gniutulą kojų gale ir atsigulė padėdama galvą ant sveikosios kojos blauzdos. Dar kurį laiką žiūrėjo primerktom akim, o galiausiai atsiduso ir užsimerkė. Keista, tačiau jai esant šalia, pasijutau saugiau, užsimerkusi vėl ėmiau snausti.

Nebuvau tikra ar laikas man ėmė slinkti labai lėtai, ar labai greitai. Kažkuriuo metu pasigirdo krebždėjimas prie mano durų ir kažkas įslinko į vidų.

- O Dieve... tu ir vėl čia? – išgirdau sumurmant Flavijų.

Vos vos praplėšiau akis ir pamačiau kaip senolis padeda padėklą ant stalo, tada atsisukęs neramiai ėmė trypčioti lovos kojūgaly.

- Nagi, lipk žemėn, - suplojo rankomis. – Sakiau, kad tau negalima ant lovos.

Tačiau Malum katė net nepajudėjo, tik tyliai urgztelėjo ir toliau gulėjo, akivaizdu, kad ji visiškai ignoravo Flavijų. Senolis prie jos nesiartino, tačiau vis tiek bandė prikalbinti apleisti mano lovą.

- Tegu guli, - sugergždžiau šyptelėdama.

Flavijus tuoj pat pamiršo rūpestį dėl katės ir greitai priėjo prie manęs. Savo grublėta ranka ėmė tapšnoti man per kaktą, skruostus ir rankas.