Neprabudęs Kraujas

28 skyrius /Audros viduje/

Tik maždaug po kelių valandų mes su Rėjumi žvilgtelėjome laukan. Lietus jau buvo liovęsis, tačiau dangus vis dar apsitraukęs sunkia pilkuma, vėjas taip pat atrodė nedraugiškas ir atšiaurus. Pieva, per kurią mes čia atėjome, dabar skendėjo vandenyje, aukšti žolės stiebai išguldyti ir visas kraštovaizdis rodėsi nykus ir svetimas. Oro temperatūra taip pat buvo pasikeitusi, teko iki pat viršaus užsitraukti švarko užtrauktuką, regis šiluma buvo išėjusi drauge su audra.

Nebematėme daugiau reikalo kiūtoti pasislėpus saugos punkte, todėl užsimetę savo mantas vėl patraukėme į kelią. Rėjanas kelis kartus išnagrinėjo žemėlapį ir jau buvo nubrėžęs aiškų maršrutą. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų kelyje dabar gali pasipainioti vesperiai, mums pavojinga keliauti atvirose vietovėse, tad abu nusprendėme, kad saugiausia bus laikytis netoli miško. Tokiu būdu mes vėl keliausime lankstu ir sugaišime nežinia kiek laiko.

Mūsų žingsniai smigo į minkštą žemę, o susitvenkęs vanduo teliūskavo apie kulkšnis. Abu su Rėjumi buvome šiek tiek niūrūs. Mane užvaldė keistas apatiškumas, galvoje viešpatavo visiška tuštuma, nors prieš akis mačiau besisukančias pavienes mintis. Stebėjausi tuo suvokimu, kai esi nuo visko atitrūkęs ir tarsi būdamas trečiasis asmuo jauti savo kūną knibinėjančius jausmus. Viskas vyksta čia ir dabar su tavimi, bet tuo pačiu tai atrodė pakankamai tolima ir svetima.

- Niekada nemaniau, kad galėčiau taip pasakyti... - išgirdau atsidūstant Rėjų, kurio balsas prižadino iš sąstingio. – bet dabar daug mieliau sudalyvaučiau tuzine kvailų pokylių, šokčiau valsą su kokia nors pagyvenusia tetule ir kimščiau spalvotus pyragaičius, nei dabar kapanočiausi po šią kebeknę, - atsiduso.

Visgi mano lūpos įstengė šyptelėti.

- Aš taip pat, - pritariau. – ir netgi beveik nuoširdžiai mėgaučiausi ta garsiai skambančia muzika ir tuščiais plepalais...

Tačiau dabar nebuvo girdėti nei skambančios muzikos, nei matyti džiuginančių ryškių spalvų. Po pusės valandos klampojimo kojos jautėsi apsunkusios, atrodė, kad staiga visas žemės paviršius virto nesibaigiančia pelke, o sulig kiekvienu žingsniu, ore tvyrantis šaltis tapdavo vis intensyvesnis. Nors įmantrus drabužis ir saugojo mano kūno šilumą, tačiau vis tiek jutau jį besirangantį ant kaklo ir bandantį prasprūsti po švarku.

Galėjau prisiekti, kad pro burną iškvėptas oras virsdavo į sušalusį debesį ir čia pat nuo spaudimo sutrupėdavo į šipulius. Tikėjausi, kad šis šaltukas tebuvo laikinas, nes tikrai nebus malonu miegoti po atviru dangumi, kai nosis apšerkšnys. Nors mes ir buvome pasiėmę kelis apklotus, tačiau vargu ar jie labai pagelbės, jei oras dar labiau atvės ir virs beveik žiemišku. Visgi, toks reiškinys nenustebintų... Kelis kartus teko matyti, kaip oras lenktynėse kardinaliai pasikeisdavo, taip sukeldamas žaidėjams papildomų rūpesčių.

Nejučia sulėtinau žingsnį ir net prisimerkusi įsižiūrėjau į priekį. Iki šiol žygiavome spoksodami sau po kojomis, kad neįklimpti į kurią nors atsivėrusią purvo duobę. Dabar tolumoje kažkas mirguliavo, lyg kokia permatoma, judanti siena. Žvilgsniu bandžiau surasti to judančio daikto kontūrus, bet nesugebėjau, jis tarsi susiliejo su toliu... arba buvo bekraštis.

- Kas tai per velnias? – sumurmėjau.

Rėjanas taip pat atidžiai stebėjo keistąjį reiškinį.

- Manau, kad tai.... – pradėjo, bet nebaigęs užsikirto.

Abu staiga sustojom, nes toji mirguliuojanti siena ėmė artėti link mūsų. Ir tuomet kuo puikiausiai suvokiau, kad tai ta pati audra, kuri praūžė mums virš galvų, kol lindėjome saugos punkte. Uraganinis vėjas siautė tokiais gūsiais, jog atrodė it judantis kūnas.