Neprabudęs Kraujas

32 skyrius /Išnirimas iš tamsos/

* * *

Prisiminimas

Girdžiu tavo šnabždesį rūke,

Kuris vis pinasi aplink mane,

Bet tai tik balsas sklandantis ore,

Prisiminimas įkalintas lede...

Jaučiu tave nežymiai vakare

Taip palengva lieti mane,

Bet tai tik vėjas šnarantis sode,

Neleidžiantis pamiršti šilumos delne.

Matau tave tam nežymiam rate,

Šiek tiek magiškam dangaus skliaute...

Bet tai tik tolis susipynęs migloje,

Suspaudžia širdį skausmas tyloje.

Netikras tu, vis kartais pamirštu,

Nes tai tik atodūsis žvaigždžių

Lengvai paleistas pavėjui...

Skirta Dantei

* * *

Praplėšiau akis, kai panirau po vandeniu. Neįstengiau nieko matyti, nes aplink sukosi tik rausva migla. Vandens priplūdo į nosį ir nutekėjo gerkle, ėmiau springti, kol kažkieno rankos ištraukė į paviršių.

- Atsipeikėk po galais! – riktelėjo piktas balsas.

Išžiaukčiojau vandenį ir ėmiau ryti vėsų orą. Buvau įsitvėrusi į mane prilaikančio žmogaus rankas, nes pačiai sunkiai sekėsi išstovėti ant kojų. Galiausiai nusibraukiau prilipusius plaukus nuo akių ir susidūriau su rūsčiomis Rėjaus akimis. Šis žvelgė į mane susiraukęs ir netgi piktas. Nesupratau ko šis norėjo iš manęs, nei ką mes čia veikėme. Gebėjau tik kaip lunatikė spoksoti į vaikiną, nors pamažu į mano protą ėmė brautis baisingų prisiminimų nuotrupos.

Dantė mirė. Ant mano rankų... Norėjau, kad tai būtų tik nelemtas sapnas, bet skausmas plūstantis po visą kūną buvo pernelyg realus. Nežinia kiek laiko aš praleidau sukniubusi prie draugo kūno, kol į mano sąmonę prasibrovė šaukiantis balsas. Neapsakomas įtūžis vėl suplūdo mano venomis ir akimirką pamaniau, kad manyje glūdinti jėga vėl išsiverš į paviršių. Troškau išleisti tą skausmą ir suteikti jį kam nors kitam, kad tik mano pačios taptų lengvesnis.

It pro rūką prisiminiau, kaip visgi aš nuleidau rankas, kai prie manęs artinosi Rėjanas ir jis buvo ne vienas. Šiek tiek šlubuodama greta ėjo Selija. Labai trumpam nudžiugau, kad jai viskas gerai, bet netrukus tas džiaugsmas nublanko ir vėl pasislėpė po juoda skraiste. Mačiau, kaip jie kelioms minutėms sudvejojo, tarsi nebūtų tikri ar nekeliu jiems pavojaus, tačiau vis tiek nesustojo ir netrukus buvo šalia. Rėjus kalbino, tačiau žodžiai nepasiekė mano sąmonės, o Selija bandė atitraukti nuo Dantės. Jos skruostais taip pat ritosi ašaros.

Visi žodžiai skriejo pro šalį, troškau atsiriboti ir ko gero man tai buvo beveik pavykę. Neprisimenu kaip jie mane privertė pakilti ant kojų ir palikti Dantę gulėti toje krauju persigėrusioje žemėje. Selija apsikabino mane per liemenį ir persimetė vieną ranką sau per pečius. Nors pati ėjo šlubuodama, tačiau buvo priversta beveik tempti ir mane. O štai Rėjus keliavo ant rankų nešdamas Acor, vargšas gyvūnas atrodė it miręs, bet ko gero jam dar buvo vilties jei nebuvo paliktas.