Neprabudęs Kraujas

35 skyrius /Žiburiai/

Žinojau, kad tai aklavietė. Mes ir vėl atsidūrėme plyname lauke nieko neturėdami. Dar kartą apėjau aplink automobilį, kuris buvo visas suvarpytas kulkų. Rėjus galėjo jas visas sulopyti ir mašina vėl atrodytų, kaip atrodžiusi, tačiau bėda buvo tame, kad kelios kulkos kliudė ir degalų talpas. Mes nebeturėjome atsargų, o aplinkui tikrai nesimatė benzino kolonėlės...

Dar kartą nužvelgiau tuščią bagažinę. Man neapsakomai palengvėjo, kai išlipusi pamačiau, jog ji tuščia, Acor joje nebuvo, taip pat nebuvo matyti ir jokio kraujo, vadinasi ji liko nesužeista. Bent jau tuo tikėjau. Galbūt ji iššoko iš mašinos prieš prasidedant šaudynėms? Turbūt taip ir nutiko.

- Dėkis kuprinę, - pasakė Selija numesdama vieną kuprinę man po kojomis.

Draugai perdėliojo daiktus į tris kuprines ir buvo pasirengę leistis į kelionę. Rėjus patikino, kad esame jau visai arti pabaigos, tačiau kažkodėl taip nesijaučiau. Rodėsi, kad tai niekada nesibaigs, kad įstrigau savo baisiame košmare ir niekaip neįstengiu nubusti. Paskutiniu metu per daug dažnai ėmiau svajoti apie paprastą miegą ir kad sapnų nedrumstų pavojaus nuojauta.

Saulė jau buvo pradėjusi tekėti, pamažu į juodą dangų įsiliejo daugiau spalvų. Keliavome keista akmenų dykuma, įkopėme ir nusileidome nuo daugybės kalvelių, todėl drabužiai netrukus prisigėrė dulkių. Selija su Rėjumi atrodė ryžtingai, keliavo susikaupę, tik kartais stabtelėdavo aptarti kuriuo keliu geriau keliauti. O štai man visi jų įsivaizduojami keliai atrodė vienodi, galų gale tai buvo nesibaigiantis pilkas kraštovaizdis. Žygiavau jiems iš paskos tarsi zombis netgi per daug nesižvalgydama.

Keliavome visą dieną, kol galiausiai sustojome ir sutarėme šiek tiek numigti. Buvome sutikę kelis kitus lenktynių dalyvius, tačiau pamatę, jog mes trise, šie patraukdavo į kitą pusę. Tačiau mums nepavyko išvengti laukinės kojotų gaujos, kurios mūsų skaičius neišgąsdino, nes jų buvo gal dvidešimt kartų daugiau.

Laukiniai žvėrys atrodė išbadėję, greitai apsupo ratu ir mes nebeturėjome kur slėptis. Selija stengėsi aptverti mus praverdama griovį, bet liauni žvėrys buvo pakankamai greiti, todėl vikriai peršokdavo bet kokias prasivėrusias prarajas. Rėjanas apginklavo mus keliais durtuvais, todėl teko gintis vien jais ir savo vikrumu. Padarų aštrūs dantys gąsdino, tačiau man buvo tekę matyti ir baisesnių dalykų, tad tikėjau, kad su keliais apsėstais kojotais galėjau susitvarkyti.

Vienas po kito jie šoko ant mūsų, kibosi nagais ir dantimis. Jų urzgimas ir cypimas dar ir dabar skambėjo mano ausyse. Turbūt privalės praeiti šiek tiek laiko, kol mano pasąmonėje nebeskambės koks nors kraupus balsas. Visgi man prieš akis vis išplaukdavo krauju permirkusi žemė, o ausyse girdėdavau vesperio klyksmą ir plyštančios mėsos garsą. Dabar kol kas jiems vietą užleido kojotų pašaipus cypavimas.

Baigiau valgyti antrąją konservų skardinę ir numečiau ją šalin. Buvau išbadėjusi, todėl kuprinėje susiradau paplotėlių, Selija tik pavartė akis, tačiau nieko nesakė. Šiaip ar taip ji su Rėjumi buvo tikra, kad mes jau visai arti Lenktynių pabaigos, todėl maisto atsargų mums reikės nebeilgai. Kol aš aktyviai naikinau savo kuprinės atsargas, Rėjus tvarstėsi savo sužeidimus. Pasijutau šiek tiek kalta, nes aš po kojotų susidūrimo atsipirkau viso labo vos keliais įbrėžimais, nors buvau kur kas prastesnė kovotoja nei jis. Nebuvau akla ir suvokiau, kad vaikinas stengėsi apginti mus su Selija, todėl jam teko atlaikyti didžiąją puolimo galią.

Jis apsitvarstė kairiąją blauzdą, kurioje buvo nemaža žaizda. Ant rankų mačiau nesuskaičiuojamą kiekį įbrėžimų, o vienas petys taip pat buvo apkramtytas. Kelis kartus jau norėjau stotis ir eiti jam padėti, bet kažkodėl susilaikiau. Laimė, Selija išgelbėjo mane nuo tolimesnių dvejonių ir pati paėmusi vaistinėlę padėjo vaikinui susitvarstyti. Vengiau jos klausiančio žvilgsnio, pati sau atrodžiau keista, nes nuo to laiko, kai įveikėme žvėrių gaują, neištariau nė žodžio. Galbūt man visų lenktynėse patirtų išgyvenimų buvo per daug ir dabar man pamažu pradėjo maišytis protas, iš lėto virtau kažkokiu tuščiu robotu. Tokia tikimybė buvo pakankamai reali.