Neprabudęs Kraujas

13 skyrius /Atsiduso, suvirpėjo, atsibudo/

Dar labiau susigūžiau ir tvirčiau suspaudžiau rankas aplink tvirtą liemenį. Žinojau, kad važiavome dar neilgai, tačiau mano kūnas jau buvo sumedėjęs, pavargau sėdėti vienoje sustingusioje pozoje, nors sklandytuvo sėdynė ir atrodė minkšta. Buvau užsidėjusi šalmą ir kareivišką striukę, kurią man parūpino Dantė, todėl nejaučiau odą talžančio vėjo, tik lengvus krestelėjimus dėl nelygaus kelio. Aš vis dar vilkėjau gražiąją suknelę, ilgą sijoną kruopščiai apsukau aplink kojas ir prispaudžiau prie šonų, kad neplevėsuotų it balta vėliava.

Pamėginau šiek tiek pakeisti sėdėjimo kampą, tačiau veltui, greitis buvo per didelis, todėl bijojau bent šiek tiek atlaisvinti savo gniaužtus, nes neabejotinai nuskriečiau it lapelis. Kai Dantė išdygo prieš mane ir mano kaukėtąjį vakaro palydovą, jis tikrai žvelgė į mus įtariai. Juodasis vaikinas kurį laiką tylėjo, tačiau ir aš nesugebėjau priversti savęs prabilti. Kelias sekundes svarsčiau, jog galbūt draugas manęs nepažins, bet galiausiai buvau priversta prakalbti ir trūkčiojantis balsas išdavė, kad jaudinausi. Tada Dantės akys tapo akylesnės ir po kelių sekundžių, po visais tais dailiais apdarais ir makiažu jis pamatė tą merginą, kurią sutikdavo pievose.

Draugas susikoncentravo ties mano palydovu ir atrėmė jo paliepimą, kad negali manęs vidurį nakties paprasčiausiai išvežti. Be to, jam žinoma, parūpo priežastis dėl kurios sugalvojome tokią kvailystę. Kai mane prismeigė mėlynos aštrios akys, supratau, kad turėsiu prisiimti kietosios Albos vaidmenį. „Nagi, būk kaip Megan" – drąsinau save mintyse ir trumpam tai beveik suveikė. Nors balsas strigo ir rodos, pjovė mano gerklę, tačiau daviau nenuginčijamą nurodymą.

- Nepamiršk su kuo kalbi... – pasakiau tyliai tačiau kietai. – Tu neklausinėsi ir darysi kas tau liepta. Juk dėl to čia ir esi, Bellator...

Jaučiausi apgailėtinai, tikrai ne taip viskas privalėjo būti, neturėjau įsakinėti savo draugui, tačiau sulig kiekviena sekunde troškau greičiau iš čia išvykti. Ir visai ne dėl to, jog man už nugaros įsitempęs kvėpavo mano pokylio palydovas, o dėl to, kad jutau kažkokį virpėjimą. Nebuvau tikra ar jį skleidžia žemė po kojomis ar mano pačios kūnas.

Ir štai dabar sėdžiu iš visų jėgų prisiplojusi prie Dantės nugaros. Tarsi šis mano įsikirtimas į jį galėtų bent truputį užglaistyti tai ko pridariau. Ko gero jis tenorėjo greičiau mane nusikrapštyti arba gerai papurtyti. Neįsivaizdavau kaip jam pavyko taip ilgai išlaikyti abejingumą, jo vietoje aš jau seniai būčiau ėmusi tardyti atsakymus...

Vėl pasimuisčiau, nes ėmė tirpti viena koja, mat gana stipriai ją buvau prispaudus, be to nebuvau pratusi keliauti tokia transporto priemone. Žinoma, aš dažnai jodinėdavau, tačiau tai nė kiek nebuvo panašu. Staiga pajutau kaip transporto priemonė ėmė lėtėti, kilstelėjusi galvą supratau, kad stabtelėsime vienoje iš sustojimui skirtų salelių, apsidžiaugiau, kad galėsiu pramankštinti kojas, bet išsigandau, jog pagaliau pirmą kartą liksiu akis į akį su Dante.

Netrukus mes visai sustojome, vaikinas šiek tiek atsilošė ir lėtai pakrutino pečius, nusiėmė šalmą. Atrodė, kad rankos užsirakino, šiaip ne taip atleidau pirštus ir pamėginau atsitiesti. Dantė tylėdamas kantriai laukė kol nerangiai keberiojausi žemėn. Kai kojos palietė kietą žemę privalėjau dar šiek tiek prisilaikyti ir tik įsitikinusi, kad gebu pastovėti, nusimoviau šalmą ir padėjau jį ant sėdynės. Dantė taip pat jau buvo spėjęs nulipti ir nužingsniavo šiek tiek į šoną.

Įsispoksojau į jo profilį, suvokiau, kad man bus nelengva jį prakalbinti, tuo labiau atstatyti mūsų draugystę į pradinį lygį. Dantė buvo pakankamai uždaras ir man prireikė nemažai laiko kol apie jį sužinojau daugiau, o dabar aš sugrioviau jo pasitikėjimą. Nervingai gniaužiau rankas ir žengtelėjau kelis žingsnius artyn, tačiau tuoj pat stabtelėjau, dėl jo atšiaurios stovėsenos nesiryžau visiškai panaikinti atstumo tarp mūsų.