Neprabudęs Kraujas

36 skyrius /Žingsnis po žingsnio/

Tarsi sutirštėjęs oras sukosi aplink mano kūną, šilkinė skraistė kuteno, bet netrukus ji ėmė veržti ir rodėsi, kad vis labiau traukėsi aplink mane lyg kokonas. Malonus jaukumo pojūtis buvo apgaulingas, vos po kelių sekundžių šis tapo aštrus ir nemalonus.

Žinojau, kad sapnuoju ir mano akys buvo plačiai atmerktos, bet nieko nereginčios. Jaučiausi tarsi kabėčiau ore, pūkiniame debesyje, kuris pamažu mane spaudė ir dusino, kiekvieną kartą įkvėpti darėsi vis sunkiau. Nenumaniau, kaip tam priešintis, bet vis tiek bandžiau judėti.

Tačiau netrukus kažkas pasikeitė, spaudimas tarsi perėjo per mane kiaurai ir kūnas atpalaidavo. Dusinantis jaudulys pradingo ir netrukus mano kūnas prisipildė visiškai kitokių jausmų nei prieš tai.

- Argi tai ne puiku? – pasigirdo tylus, tačiau aiškus šnabždesys. – Argi tai ne puikus jausmas?

Norėjau tam prieštarauti, bet negalėjau. Tas šnabždesys atgaivino virpulį mano venose, prieš akis mačiau kraupius vaizdus, bet jie nevertė šlykštėtis. Plačiomis akimis žvelgiau kaip visi besimainantys vaizdiniai apsitraukia kruvina migla. Vėl regėjau mus puolantį vesperį... kaip jis išsitaško gabalais... kaip miršta Dantė... Bet manyje nebuvo nei baimės, nei bejėgiškumo jausmo. Nebuvo ir sielvarto dėl netekties. O tie vaizdai vis kartojosi ir kartojos it besisukanti karuselė.

- Nuostabu... ir tai galėtų būti visada... – kuždėjo kažkieno lūpos man prie ausies.

Tai vertė mane jaustis gerai. Netgi nuostabiai, kaip kad sakė tas balsas mano galvoje. Pulsuojanti galia bėgiojo per odą, apgaubė tarsi koks apsiaustas. Lyg gyvas organizmas rangėsi aplinkui, o aš tarsi perdžiūvusi žemė gėriau tai į save. Jaučiausi stipri, tokia stipri ir visas pasaulis buvo po mano kojomis. Ir tai buvo velniškai gerai.

- Pasiduok tam... pasiduok, Kaja... Ir mes galėsime viską.

Kuždesys vis kartojosi ir kartojosi, o mano širdis troško dainuoti drauge. Balsas pritildavo, kartais pasidarydavo dar garsesnis, bet savo skambesiu nesiliovė manęs vilioti. Visgi kažkurią minutę suvokiau, kad taip neturėtų būti. Kažkas čia buvo negerai, tik niekaip negalėjau susiprasti kas.

Vos pasikeitus mintim man ir vėl darėsi sunku kvėpuoti, prieš tai buvusi galia, kurią taip su džiaugsmu gėriau į save įgavo sunkų svorį ir nebeatrodė tokia miela, o greičiau atvirkščiai – ėmėsi dusinti, smigo aštriais dūriais į visą kūną, jaučiausi tarsi prisipildžiusi švino ir smigau žemyn. Bandžiau surikti, bet iš gerklės neišsiveržė nė garsas.

Mano dvasia ėmė spurdėti lyg į tinklus įsipainiojusi žuvis, ištrūkti niekaip nesisekė. Nejaučiau nei savo rankų, nei kojų, nejaučiau viso kūno, bet kažkaip privalėjau išsilaisvinti. Iki pačių kaulų persmelkė nuojauta, jog jei tas daiktas nepaleis, praris mane ir aš prapulsiu pilkame rūke.

Kažkas mane supurtė ir šįkart atsimerkiau iš tiesų, o ne tik savo sapne. Mačiau tamsiai mėlyną dangų, kuris vietomis jau giedrėjo, kelios žvaigždės dar tviskėjo savo žėrinčia šviesa. Šalia manęs klūpojo Selija ir Rėjus, abu buvo sunerimę.

- Kaja? – paklausė draugė.

Jie abu laikė mane už pečių ir rankų, nusimečiau jas ir atsisėdau. Pasirėmiau plaštakomis į kelius, mačiau, jog pirštai šiek tiek virpėjo ir negalėjau to sustabdyti, o širdis krūtinėje plakė kažkaip sunkiai, kvėpavimas buvo nelygus.

- Kas? – sumurmėjau. – Kas buvo?

Akivaizdu, kad kažkas vyko ne tik mano galvoje, bet ir čia, nes kitu atveju abu draugai tikrai nebūtų prie manęs su tokiais ištįsusiais veidais.