Neprabudęs Kraujas

12 skyrius /Perspėjimas/

Tikėjausi šiek tiek kitokio vaizdo, nei pamačiau. Norėjau dailaus ir kerinčio šio vakaro princo, kokį gavo Megan, dailiai apsirengusio vaikino su nepriekaištingomis manieromis ir miela šypsena. O štai prieš mane stovėjo toli gražu ne princas, o greičiau vilkas avies kailyje. Nors šis vyriškis buvo dailus, tačiau visai jo išvaizdai pritrūko švelnumo, jis vilkėjo kostiumą, kuris buvo juodas it anglis kaip ir jo plaukai, balti marškiniai nebuvo užsegti iki pabaigos, o peteliškė visai neužrišta, ilgi kraštai karojo ties švarko atlapais. Net jo kaukė buvo juoda tik šiek tiek išsiuvinėta tamsiais karoliukais, puikiai dengė akis, nosį ir skruostikaulius, todėl nepavyko iššifruoti vyriškio veido bruožų, tačiau smakras buvo šiek tiek apšepęs ir kampuotas. Kol aš tylomis jį tyrinėjau, jo tamsiai mėlynos akys taip pat nuslydo mano trapia figūra.

Netrukus jo lūpose atsirado kandus šypsnys, lyg būtų atspėjęs, jog sukėlė man keistą nejaukumą. Galantiškai linktelėjo, bet ir šis judesys pasirodė pašaipus, tuomet ištiesė man savo delną nė akimirkai nenuleisdamas spigių akių. Jis tikrai nebuvo princas, o tikras plėšikas besislepiantis po kauke. Kilo pagunda apsisukti ir dingti, bet prisiminiau, kad dabar bandau būti savimi pasitikinti Alba, todėl kilstelėjau ranką ir užtikrintai įdėjau savo ranką į jo delną, taip išprovokuodama platesnį šypsnį. Jis tvirtai suspaudė mano pirštus ir nusivedė link šokančiųjų. Atsipalaiduoti ir eksperimentuoti, lengva duoti tokius patarimus, tik vargu ar man pavyks tai įgyvendinti...

- Galėčiau kirsti lažybų, kad vos susilaikei nepasprukusi, - prakalbo linksmu kimtelėjusiu balsu, kai stabtelėjo prieš mane.

- Kodėl turėjau? – kilstelėjau antakį, keista, bet balsas nuskambėjo pakankamai įžūliai.

Lyg tyčia skambėjusi greita melodija nutilo ir netrukus suskambo nauji akordai. Netikėdama savo sėkme atpažinau aistringai tampomas stygas, buvau mačiusi ne vieną kartą, kaip patyrę spektaklio artistai šoką garsiąją „Roxanne" tango sceną. Žinoma, melodijai buvo pridėta šiuolaikiškų įmantrybių, tačiau jai skambant pasijutau drąsiau. Šyptelėjau, šį eksperimentą mielai priimsiu, suėmiau suknelės kraštus ir išsitempiau pakeldama smakrą, padariau vieną staigų žingsnelį. Dabar visai praverstų aukštakulniai, nes jausmas buvo it šokčiau basomis, be to buvau visa galva žemesnė už savo kompanioną.

Juodojo vyro akys įsmigo į apnuogintas kojas, kai padariau antrą žingsnelį šis greitai sučiupo mane už rankos ir prisitraukė prie savęs, buvau priversta laisvąja ranką atsiremti į jo petį. Kažkas nedoras žybtelėjo jo akyse, tačiau neturėjau laiko į tai gilintis, nes buvau išsukta į atvirą aikštelę. Nors mano dalis žingsnių neatitiko originalaus šokio, tačiau manasis partneris gebėjo greitai prisitaikyti ir persekioti mane it išalkęs žvėris. Jaudulys užplūdo krūtinę, o muzika vis garsiau skambėjo mano ausyse, rodėsi, kad net pulsas ima tvinksėti pagal tą patį rimtą.

Tai buvo šokis su kibirkštėle, net nenumaniau, kaip kvailai galėjau atrodyti, tačiau neturėjau laiko apie tai pagalvoti, nes virpulys slankiojantis mano kūnu man rūpėjo labiau. Kūnas prisiliesdavo prie kūno, rankos pritraukdavo ir vėl nublokšdavo nuo savęs, rodėsi, jog kartais imu bėgti nuo kaukėtojo mėlynakio, tačiau jau palaimingai atsidustu atsidūrusi jo rankos linkyje.

Kai muzika nutilo, atsirėmiau į savo partnerio ranką bandydama išlaikyti pusiausvyra, tyliai nusijuokiau numesdama nežinia iš kur išsprūdusią plaukų sruogą. Buvo naivu tikėtis, kad mano šukuosena ilgai išliks tvarkinga, ypač po tokio šokio.

- Man reikia gėrimo, - atsiduso juodasis su šypsena. – Tau beje, taip pat, - pridūrė ir uždėjęs ranką ant juosmens stumtelėjo link šokių aikštelės pakraščio.