Neprabudęs Kraujas

9 skyrius /Byrantys melai/

- Vajė, o tu nė kiek nepasikeitei, - nutęsė vaikinas žengtelėdamas kelis žingsnius artyn ir vėl nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų.

Vis dar stovėjau sustingusi, o prieš akis ėmė šokčioti vaikiški prisiminimai, kai tėvai mane drauge veždavosi į Taburino karalystę. Žinoma, tai buvo Rėjus, kaip galėjau jo iš karto nepažinti? Tokie pat garbanoti plaukai, saulės nuauksinta oda ir spiginančios melsvos akys, be to, jis buvo labai panašus į savo vyresnįjį brolį Matėją. Man buvo gal aštuoneri ar devyneri, kai vis būdavau primesta broliams, kad prižvelgtų mane, kol suaugusieji aptarinės rimtesnius reikalus. Kadangi Matėjas buvo vyresnėlis, šis dažnai taip pat greitai išsisukdavo nuo šios pareigos ir aš it našta būdavau palikta penkiolikmečiui Rėjui, kuris taip pat netrykšdavo džiaugsmu dėl mano kompanijos. Aš, žinoma, to nesuprasdavau, nes buvau vaikas ir žavėjausi abejais gražiais broliais. Kadangi buvau vienturtė, man patikdavo sekioti paskui Rėjų, kartais šis sutikdavo su manimi pažaisti kortomis ar dar kokį nors žaidimą, tačiau dažniai jis man paprasčiausiai liepdavo neišdykauti ir sėdėti netoliese, kad galėtų mane matyti, kol pats užsiimdavo savo reikalais. Aš būdavau gera, todėl tiesiog sėdėdavau ir stebėdavau.

Tas paauglys Rėjus buvo labai panašus į šį, jau subrendusį jaunuolį, greit paskaičiavau, kad jam turėtų būti dvidešimt ketveri ar penkeri. Jo veido bruožai buvo sugriežtėję, pečiai paplatėję, kūnas įgavęs vyriško tvirtumo. Dabar jis visai nepriminė mano kadaise turėtos auklės. Tačiau jis mane pažino, vos ištarus jam sakinį, ne taip kaip Matėjas. Jis iki šios dienos nesusivokė, kad esu ta rausvaplaukė mergaitė, kurią kartais su broliu prižiūrėdavo, tačiau teko pripažinti, kad aš taip pat sąmoningai stengiausi per daug akivaizdžiai nešmėžuoti jam prieš akis.

Kažkodėl šovė mintis pamėginti jį įtikinti, kad jis suklydo, tačiau jau mačiau Rėjaus smagiai kibirkščiuojančias akis ir jis nė už ką nesutiktų patikėti mano melu. Negana to, pajutau keistą gėdą, jis buvo žmogus iš mano vaikystės, kai dar buvau normalus vaikas, neturėjau už nugaros apkalbų šleifo, o dabar visiems atrodau nežinia koks nesusipratimas. Jis turbūt taip pat girdėjo bent dalį tų šnekų.

- O štai tu pasikeitęs... – tyliai burbtelėjau nejaukiai šyptelėdama. – Bet aš vis tiek tavo daiktų niekur nenešiu...

Neliko nieko kito, kaip prieiti šiek tiek arčiau, nes nenorėjau, kad jis šūkčiotų per visą kiemą, pro kurį bet kurią akimirką galėjo praeiti koks nors tarnas. Taip pat supratau, kad iškilo dar viena problema... Rėjus mane atpažino, vadinasi bet kam galėjo pasakyti kas esu iš tiesų.

- Kodėl tu su karių uniforma? – paklausiau pirma į galva šovusio klausimo, kuris nebuvo susijęs su manimi.

Rėjus nežymiai prunkštelėjo ir papurtė galvą. Prisiminiau, kad Noelis kažką minėjo apie atvyksiančius taburiniečių karius. Tačiau regis praleidau pro ausis, kam to reikėjo. Be to, Rėjus buvo Alba, ne Bellator.

- Mes nesimatėme, kiek laiko? Dešimt metų? Ir tu manęs klausi apie drabužius? – pašiepė.

Nejau jis visada bendravo taip... ironiškai? Su pašaipėlės prieskoniu? Galbūt, būdama vaiku negebėjau to įvertinti, tačiau prisiminiau, kad kartais jis galėdavo būti ir mielas. Ak, tas mergaitiškas susižavėjimas. Bet taip pat prisiminiau ir tai, kad nemažai laiko privalėdavau it šunytis sekioti jam iš paskos, tad vargu ar manęs priežiūrą buvo galima pavadinti bendravimu...

- Nemanau, kad mes pakankamai pažįstami, kad ir po kiek nesimatymo metų, galėtume užduoti prasmingesnius klausimus, - burbtelėjau susinerdama rankas po krūtine.

- Auč, mažoji Kaja suaugo, - caktelėjo liežuviu. – Ir išmoko kalbėti, kiek pamenu iš tavęs būdavo sunku ir žodį išpešti.

Nenorėjau leistis į bereikalingas kalbas ir tuo labiau aptarinėti senų prisiminimų. Privalėjau iš Rėjaus kaip nors išgauti pažadą, jos šis niekam neprasitars, ypač savo broliui, kad esu ta mergaičiukė, kuri dažnai svečiavosi jų pačių namuose. Tik deja, nelabai įsivaizdavau, kaip tai reikės padaryti.