Neprabudęs Kraujas

10 skyrius /Kelionės istorijos/

Pirmąsias dešimt kelionės minučių tylėjau ir nesistengiau apsimetinėti, kad bent kiek klausausi Olivijos ir Megan kalbų. Galvoje vis sukosi Selijos perspėjimas, apie tai jog privalėjau pasakyti draugui tiesą, ir dabar mestas šaltas Dantės žvilgsnis bei atšiaurumas. Turėjau numatyti, kad taip galėjo atsitikti, tačiau buvau taip susijaudinusi dėl kelionės, kad net nepagalvojau, jog Dantė čia bus. Pati su savimi galėjau kirsti lažybų, kad dabar jis ne pačios geriausios nuomonės apie mane...

- Kaja!

Nuo riksmo net šoktelėjau savo vietoje. Abi merginos spoksojo į mane, tad nežinojau kuri šūktelėjo, bet regis nežinia koks klausimas kabojo man virš galvos.

- Ką? – gurktelėjau.

- Tau gal koks potrauminis šokas, jog buvai atplėšta nuo gimtųjų rūmų? – išlenkė savo ploną antakį Megan.

Prisimerkiau ir pakreipiau galvą. Tikrai neketinau sakyti tiesos, Megan nieko nežinojo apie mano draugystę su Dante, o ir nenorėjau, kad sužinotų.

- Tiesiog užsigalvojau, nejau tai uždrausta? – pamėginau pajuokauti, nustumdama niūrias mintis į tolimesnį kampą.

- Taip, uždrausta, nes nuo dabar prasideda linksmybės, - šyptelėjo Olivija ir įkišo į rankas kažkokį stiklinį butelį su šiaudeliu. – Nealkoholinis, bet velniškai skanus, - patikino.

Siurbtelėjau nemenką gurkšnį, kad šios atstotų nuo manęs. Apžvelgiau prabangų mašinos saloną, mes trise puikiai tilpome ant vientisos sėdynės, o Megan jau nusispyrusi batus susikėlė ilgas kojas ant priešais esančių laisvų vietų. Po jomis buvo įrengtas nedidelis šaldytuvas su įvairiais gazuotais gėrimais. Mus nuo vairuotojo skyrė juoda pertvara, kuri taip pat sulaikė ir garsą, žinoma, jei tik nesugalvosi pašūkauti prasivėręs langą... Tačiau mašinoje veikė vėdinimo sistema ir buvo maloniai vėsu, tad nė kiek nesinorėjo vidun įsileisti lauke tvyrančio karšio.

Žvilgtelėjus per pritamsiną langą supratau, kad jau išvykom iš Svazilando karalystės ribų. Riedėjom paprastu tiesiu keliu, o aplink driekėsi žalios pievos be pabaigos. Ugos karalystė buvo šiaurėje, žinojau, kad artėjant prie jos kraštovaizdis vis labiau keisis, tiek savo augmenija, tiek koloritu. Kai karalystės Alboms sukakdavo penkiolika metų, būdavo privaloma tam tikra jaunuolių mainų programa. Mergina arba vaikinas būdavo išsiunčiami trims mėnesiams, per kuriuos jis su savo palydovu aplankydavo ir asmeniškai susipažindavo su kiekvienos karalystės gyvenimu. Kelionė būdavo savarankiška, tarsi tam tikras išbandymas, nes keliaudavai kaip paprastas žmogus ir jokių privilegijų neturėdavai. Aš į tokios kelionės neturėjau, nes ne visos karalystės jau buvo atsigavusios po Malum užpuolimo. Be to, daugelis manė, kad dar nėra pakankamai saugu. Tačiau aš su tėvai buvau aplankiusi visas karalystes ir galvoje dar turėjau vaikiškus prisiminimus.

Staiga tie visi svarstymai vėl privertė iššokti klausimą mano galvoje. Pernelyg nesusimastydama sužiurau į Olivija, kuri dėstė įspūdžius iš savo paskutinio pokylio.

- Olivija... – pradėjau. – Kodėl Rėjanas su jūsų karių uniforma?

Man buvo smalsu, tad kodėl negalėjau šiek tiek paliežuvauti? Be to, tai tikrai prablaškytų.

- Tu pažįsti Rėjų? – nustebo Taburino karalienė.

- A... Taip, tiesą sakant nuo vaikystės pažinojau Matėją su Rėjumi. Mano tėvai dažnokai lankydavosi Taburine, o broliams būdavo pavesta mane prižiūrėti, - nejaukiai šyptelėjau.

Olivija nustebus kilstelėjo antakius, o dar po sekundės užvertusi galvą garsiai nusijuokė.

- Ak, negali būti... Ir Matėjas tavęs neprisiminė... Pas jį tikrai nekokia atmintis, - pakraipė galvą. – O štai istorija su Rėjumi... Turbūt buvai pernelyg maža, kad prisimintum tą skandalą, be to, po metų Malum maras užpuolė visą Eridę ir istorija su Rėjumi šiek tiek nublanko.