Neprabudęs Kraujas

7 skyrius /Mortifico žolė/

Širdis trankėsi taip stipriai ir greitai lyg tai galėtų man dabar padėti. Per tiek metų, kol slapta ateidavau pažiūrėti Bellator treniruočių, manęs nė karto niekas nepamatė ir tuo labiau, nepričiupo nusikaltimo vietoje. Atsisukusi įsistebeilijau į kažkieno kojas aptemptas juodomis kelnėmis, bet netrukus lengviau atsidusau.

- Dieve, Selija, vos neįvarei man širdies smūgio, - tyliai užsipuoliau.

Draugė sukikenusi taip pat pritūpė ir greitai apžvelgė apačioje esančius žmones. Tada bakstelėjo alkūne man į šoną ir linksmai tarstelėjo.

- Vėl varvini akis dėl Dantės? – it sąmokslininkė sukuždėjo.

Pavarčiau akis ir atsirėmiau smilkiniu į metalinį strypą. Žinoma, aš Selijai buvau viską papasakojus, juk ji turbūt pirma tikra draugė mano gyvenime, tačiau mergina tikrai leisdavo įsišėlti savo vaizduotei.

- Nevarvinu ir tu puikiai tai žinai, - atkirtau.

- Nagi, juk jis pakvietė tave į pasimatymą...- nutęsė ištempdama kojas ir patogiau įsitaisydama. – Ne šiaip pasėdėti prie upelio, ką ir taip dažnai darote, bet, žinai, į tikrą pasimatymą.

Šiek tiek suraukusi antakius apžvelgiau kitus besitreniruojančius jaunuolius. Įsistebeilijau į merginą, kuri iš dubens it siūlą traukė vandens giją. Man vis dar buvo paslaptis, kaip vandenį, apart to, jog galima juo paskandinti, galima paversti ginklu. Ir štai prieš mano akis tyras vanduo tapo aštrus it pjautuvas ir vienu merginos mostu perskrodė ant sienos kabėjusį kamšalą. Vanduo, gavęs laisvę, subyrėjo į mažyčius lašelius ir išsitaškė ant grindų, tačiau karė mikliais judesiais juos surankiojo ir vėl pradėjo pratimą iš naujo.

- Pakvietė ir aš nesutikau, - atsainiai truktelėjau pečiu lyg tai man nė kiek nerūpėtų.

Dantė iš tiesų prieš savaitę mane labai nustebino pateikdamas šį pasiūlymą. Aš nebuvau akį traukianti mergina, todėl greitai padariau išvadą kad tai padarė iš gailesčio. Juk tikrai atrodo keistai, kai pakvieti į pasimatymą žmogų, kurį jau pažinojai dvejus metus. Žinoma, daugiau nei metus mes vienas kitam nė žodžio neištarėme, tačiau ir tai laikiau tam tikru bendravimu. Kai Dantė pričiupome mane ant skardžio ir buvome priversti apsikeisti žodine informacija, išsisklaidžius pirminiam nepatogumui, viskas ir toliau rutuliojosi ganėtai draugiškai. Vėliau pripažinau, kad man tai net patiko, atsirado ilgi pašnekesiai, pajuokavimai, tačiau jokia romantika net nekvepėjo.

Man patiko užsimezgusi draugystė, todėl visada mėgavausi Dantės kompanija. Manau, kad ir jam patiko tas tarp mūsų tvyrantis laisvumas, matydavau, kaip jis atsipalaiduoja ir tiesiog pamiršta, kad yra kažkokių taisyklių ir pareigų. Vaikinas buvo gimęs Bacca luomo šeimoje, tačiau jie sunkiai vertėsi, todėl Dantė ir toliau, kaip tik galėdavo, stengdavosi padėti savo vargstantiems tėvams. Jis buvo vyriausias šeimoje, dar turėjo tris seseris bei du brolius, vadinasi daug burnų, kurias reikia išmaitinti. Tėvai augindavo daržoves ir pardavinėdavo jas turguje, todėl kai Dantė galėdavo, visada ištrūkdavo iš karalystės ir atklysdavo prie upės. Čia ne tik pabėgdavo nuo nešamos atsakomybės, bet ir prižvejodavo žuvies, kokios nerasi specialiuose jų veisimo tvenkiniuose. Už tokias turguje gaudavai tikrai nemažai. Dantė taip pat šeimai atiduodavo ir dalį savo gaunamo atlygio, kurį mokėdavo už tai, jog buvo karaliaus karys.

- Bet juk norėjai sutikti, - atsklido Selijos kuždesys. – Kodėl jam nepasakai tiesios? Turėtum atsikratyti pomėgio apgaudinėti draugus.

Nieko neatsakiau, o tik pavarčiau akis. Taip, Selija iš dalies buvo teisi, būčiau norėjusi su Dante nueiti į tikrą pasimatymą, nes niekada gyvenime tokiame nebuvau, be to, tas vaikinas man tikrai patiko ir galbūt ne tik kaip geras draugas... Tačiau tie norai buvo nukišti tolyn ir niekada jiems neleisdavau išnirti į paviršių. Be to, Dantė vis dar nežinojo, kad esu Alba. Jis padarė prielaidą, kad dirbu rūmuose, o aš nesistengiau ištaisyti šio apsirikimo ir leidau tam rutuliotis. Nutuokiau, kad tai baigsis blogai, bet verčiau vėliau nei dabar. Nors galbūt šis mano sprendimas viską apsunkins tik dar labiau.