Neprabudęs Kraujas

26 skyrius /Saugu?/

Tikslas buvo jau visai ranka pasiekiamas, saugos punktas stūksojo vidury pievos it ant delno. Norėjau pasileisti bėgte ir greičiau atsidurti viduje, bet tai tebūtų tuščias jėgų švaistymas, be to, aplink saugos punktą nebeturėjo grėsti jokie pavojai. Acor pasiliko miške ir atsisakė su mumis drauge išeiti į atvirą vietą.

- Tikiuosi ten bus daug maisto, - atsidusau. – kalnai maisto...

- Taip, tavęs tikrai laukia vaišių stalas, - nutęsė tingiai Rėjus. – Orkaitėje kepta antis su apelsinų padažu, šiltutės garuojančios bulvės su lydytų sviestu... Galbūt dar netgi kelių rūšių desertai, maži pyragaičiai ar dviejų aukštų tortai, - kalbėjo pašaipiu balsu.

Kreivai dėbtelėjau į vaikiną, gal jį ir linksmino mano noras prisikimšti pilvą, bet buvo akivaizdu, kad ir pats Rėjus dabar buvo daug pakilesnės nuotaikos. Juk pagaliau mūsų horizonte pasirodė nedidelis šviesos spindulėlis.

- Ir kas gi dabar dalijasi savo fantazijom? – mestelėjau atgal kreivai šyptelėdama.

Žygiavome ganėtinai atsipalaidavę, buvo tikimybė, kad tame saugos punkte jau apsilankė kiti dalyviai ir kaip reikiant jį apšvarino, bet kas nors jame vis tiek bus likę, nė karto nėra tekę matyti, kad jis būtų likęs visiškai tuščias. Ko gero mes abu su Rėjumi buvome per daug užsigalvoję apie tą saugią vietelę, nes ne iš karto pastebėjome keistą judėjimą aukštoje žolėje.

Vietomis žolės stiebai siekė mums juosmenį, tad teko bristi it per smilgų jūrą, kitur ji buvo šiek tiek trumpesnė, tačiau vis tiek ganėtinai aukšta. Kadangi buvome aukštesnėje vietoje, priekyje pastebėjau keistą susidariusią juostą, kuri atsirado nuo to, jog kažkas bėgo arba šliaužė palei žemę. Abu su Rėjanu sustojome vienu metu. Tas kažkas šiureno šonu maždaug per dešimt metrų nuo mūsų, o iki saugos punkto dar buvo likęs nemažas gabalas kelio. Žinoma, ten greičiausiai buvo koks nors laukinis gyvūnas atklydęs iš miško, bet vis tiek neramino tai, kad negalėjome jo matyti, todėl nebuvome visiškai tikri ar jis nepavojingas. Be to, tai galėjo būti ir Acor staiga sugalvojusi visgi prisidėti prie mūsų.

Rėjanas parodė, kad stovėčiau tyliai ir neišleisčiau nė garso. Pats taip pat buvo sustingęs, atidžiai stebėjo linkstančius žolės stiebus ir kuria kryptimi jie tęsiasi. Staiga tokią pat vilnijančią juostą pamačiau ir kitoje pusėje, mano viltys, kad ten buvo Malum katė dingo, ji negalėjo būti vienu metu dviejuose vietose. Kumštelėjau Rėjui į šoną ir parodžiau dar vieną užfiksuotą judesį.

Šliaužiojantys padarai nekėlė jokio garso, tik žolė šnarėjo it nuo lengvo vėjelio. Šaudžiau akimis ieškodama ar nėra matyti dar daugiau judančių šliūžių, nenumaniau, ką mes darysime jei bent viena iš jų patrauks mūsų pusėn. Kol kas jos buvo ganėtinai toli ir slankiojo nesistemingai staiga vis pakeisdamos kryptį. Netrukus Rėjus mostelėjo ranka parodydamas dar du naujus judančius žolės sūkurius. Vien žvilgsniu paklausiau, ką mes ketiname daryti toliau, bet vaikinas susiraukęs tik truktelėjo pečiu pats dar nepriėmęs sprendimo.

Prastypsojome gal penkias minutes, pastebėjau, kad visi tie nežinomi judantys gyviai, nežymiai, bet vis artėjo prie mūsų, todėl neišvengiamai anksčiau ar vėliau mes atsidursime jų kelyje. Pajutau kaip Rėjus man į ranką įbruko nedidelį peilį.

- Pasiruošk bėgti, - pasakė labai tyliai tik krutindamas lūpas.

Tvirtai sugniaužiau gautą ginklą, tikėjausi, kad jo nereikės panaudoti ir užteks tik bėgimo. Be to, galbūt čia slankiojantys padarai net nebuvo pavojingi, galbūt kokie barsukai ar triušiai... Nežinia kas galėjo klaidžioti po šias pievas. Bet nors ir stengiausi save nuraminti tokiomis mintimis, negeras šiurpas vis tiek slankiojo nugara.