Neprabudęs Kraujas

39 skyrius /Finišas/

Išgirdome kaip viršuje suburzgė automobilio variklis. Mes tikrai čia prakabėjome jau nemažai laiko, o jie sugalvojo išvykti tik dabar? Svarsčiau ar tam galėjo būti kokia nors priežastis... Iš to kiek teko nugirsti atrodė, kad Noelis neabejoja dėl mūsų žuvimo, tai kodėl jie delsė tiek laiko? Vėl prisiminiau Seliją. Galbūt jie tvarkėsi su ja?

- Kaip manai ar Selijai viskas gerai? – paklausiau truputį atsitraukdama ir užversdama galvą aukštyn, tarsi tai man padėtų sužinoti atsakymą.

- Jis neturi pagrindo jai ką nors daryti, - tarstelėjo.

- O tai, jog ji matė, kaip Noeilis mane nusviedė žemyn? Juk jis gali nuspręsti, kad ji tėra bereikalingas liudytojas...

- Nemanau. Juk jam svarbiausia buvo atsikratyti tavimi, jis net manęs neliepė pašalinti, tad ko gero iš tiesų nugabens iki finišo.

Norėjau tuo tikėti, bet taip pat abejojau ar Džoelis leistų Selijai taip lengvai vaikštinėti, kai ji galėtų viską iškloti. Galėtų paskleisti tarp žmonių apkalbas. Džoelis net pasiryžo pražudyti Dantę, dėl to, kad jis galėjo kelti grėsmę ateityje. Būtent šiomis mintimis ir pasidalinau su Rėjumi.

- Jeigu Selija bus protinga, ji neišsiduos, kad ką nors žino ar matė, - atsakė trumpai pagalvojęs. - O Noelis vargu ar dabar protauja pakankamai blaiviai, kad įžvelgtų galimą pavojų. Jį graužė pareiga tavęs atsikratyti, o dabar, kai mano, jog tai padarė, manau, turėtų nurimti. Pasirodė, kad jis tikrai labai nori iš čia ištrūkti.

Galbūt jis ir teisus. Juk galėjo šioje makalynėje būti bent lašelis vilties. Ar ne?

Įsispoksojau į savo pirštus, kurie gniaužė vamzdį. Rankos buvo purvinos ir apibraižytos, nagai nulūžinėję ir kai kurie atplyšę iki gyvuonies. Siaubingos rankos, kurias norėjosi paslėpti giliai kišenėse. Prisiminiau, kaip buvau sugriebusi Noelio kaklą ir gniaužiau jį iš visų jėgų. Kažin ar būčiau jį uždusinusi, jei šis nebūtų priešinęsis? Sutrikau suvokusi, kad negaliu atsakyti į šį klausimą. Galbūt. O gal ir ne. Norėjau save nuraminti, kad tikrai būčiau sustojusi.

- Ko gero dar turėsime kurį laiką čia pakiurksoti, - burbtelėjo Rėjus pasimuistydamas ir prajudindamas apstingusį kūną. – Turbūt net nuvažiuodami jie vis dar stebi šią pusę, būtų negerai jei pamatytų mus išlipančius laukan, tada galėtų apsisukti ir grįžti...

Jau žiojausi norėdama klausti ar jis jau ką nors sugalvojo, kaip mums iš čia pajudėti, tačiau užsičiaupiau ir pamėginau pati apsvarstyti mūsų turimas galimybės. Per daug dažnai norėdavau, kad visas bėdas išspręstų kas nors kitas vietoj manęs. Tebuvo du keliai – aukštyn arba žemyn. Gaila, kad mūsų turimi metalo ištekliai buvo tokie maži...

Atidžiai žvalgiausi, skenavau kiekvieną uolingos sienos grumstelį, vis dar tikėjausi pamatyti ką nors, kas galėtų mums pasitarnauti. Juk negalėjo visa ši siena būti tokia pragaištingai nepatogi.

- Jei turėčiau abu laisvus strypus, galėčiau pamėginti jais užsikabaroti aukštyn... – pasvarstė tarsi pats su savimi. – Smeigiant vieną po kito...

Susiraukiau. Tai atrodė siaubingai nepatogu ir pavojinga. O jeigu kuris nors strypas neįsmigtų, arba įsmeigus ir perkėlus visą svorį ant jo, kol jis ruoštųsi susmeigti kitą, pastarasis imtų ir iškristų? Jis nulėktų tiesiai žemyn. Be to, kur jis padėtų mane?

Susivokiau, kad jau kuris laikas spoksau į vieną vietą. Ji kažkuo buvo patraukusi mano dėmesį. Išsikišimas nebuvo labai didelis, o ir pats sienos kraštas nebuvo toks nuožulnus. Be to, toje vietoje buvo ir dar keli išsikišimai...