Neprabudęs Kraujas

18 skyrius /Pasiruošimas/

Visą naktį gulėjau nesumerkdama akių, o galvoje vis sukosi mintis, kad tikrai privalau per šią savaitę atsistoti ant kojų. Nesvarbu kokiomis pastangomis, tačiau turiu tai pasiekti, nes kitu atveju Džoelis iš manęs padarys tikrą cirką. Bet kaip? Mane gydančioji Alba jau buvo padariusi nemažą darbą dėl ko dabar įstengiau bent jau šiek tiek pavaikščioti. Iki nelemtųjų lenktynių savo jėgomis tikrai nespėsiu pagyti. Jei tik turėčiau daugiau laiko... Bet jo nebuvo, todėl kai rytą į mano kambarį atėjo Doe ėmiau jos maldauti, kad padidintų gydymo dozę.

- Negalima, - susiraukė pareikšdama. – Jau ir taip tavo žaizdas gydau priverstinai su dideliu kiekiu papildomų medžiagų, jei bandysime viską pagydyti dar greičiau, galimos komplikacijos. Išoriškai žaizdas sugydyti lengva, tačiau viduje vis tiek vis dar vyks audinių transformacijos, netgi savo galiomis negaliu priversti, kad tavo organizmas tinkamai ir greitai įsisavintų naujus audinius. Kol dirbame lėtai, galiu palengvinti visą šį darbą ir taip yra didesnė tikimybė, jog viskas vyksta gerai, bet jei mes tai pagreitinsime... Tada padidėja tikimybė, kad organizmas atmes dirbtinius audinius ir tuomet vėl viskas vyks natūraliai. Vadinasi gijimas dar labiau pailgės.

Kad ir kaip kantriai Doe man viską aiškino, tačiau aš neturėjau kito pasirinkimo. Lenktynių startas po savaitės, o aš galėjau paeiti tik su ramentais. Žinoma, galėjau dėl to sau nesukti galvos ir dalyvauti jose taip kaip įstengiau, o vos atsiradus trasoje nieko nedaryti ir tiesiog laukti, kol mane diskvalifikuos, bet štai čia įsidegė mano noras parodyti, kad galiu šį tą daugiau, o ne tik nunarinus galvą pralaimėti pačiai pirmajai net be kovos. Be to, iš pykčio aš jau tėškiau Džoeliui grasinimą ir nenorėjau, kad tai būtų tik tušti žodžiai. Jau įsivaizdavau, kaip visiems būtų linksma pamatyti dar vieną mano sutriuškinimą, tačiau šįkart be kovos pasiduoti nenorėjau. Kaip įmanydama stengsiuosi tėkšti Džoeliui kuo didesnį antausį.

Galiausiai po milžiniškų pastangų prikalbinau Doe padidinti gydymo krūvį. Dabar visa procedūra nebeatrodė tokia paprasta, jutau kaip tempėsi mano raumenys. Atrodė, kad jaučiau kiekvieną savo ląstelę, kaip priverstinai jos privalėjo kibtis vieną į kitą ir lopyti tuščias ertmes. Tačiau aš nesiskundžiau, jei tik dėl to jau po kelių dienų galėsiu normaliai vaikščioti, galėjau kentėti. Jau buvau pametusi skaičių, kiek dienų praleidau drybsodama lovoje, visas mano kūnas buvo išėjęs iš rikiuotės, o Lenktynėms reikėjo tobulo pasirengimo, kurio deja tikrai nepasieksiu.

Po pietų pas mane atėjo Flavijus. Vakar jis nežiūrėjo transliuojamos atrankos į Lenktynes, bet štai šiandien jo ausis pasiekė tarnų paskalos, kad mano vardas atsidūrė Lenktynių sąraše. Žinoma, jis tuo nepatikėjo ir suskubo išsiaiškinti tiesą, todėl kai tai pavirtinau, iš nuostabos sudribo ant mano lovos. Papasakojau jam vakarykščius įvykius nepraleisdama ir pokalbio su Džoeliu. Nors jau abu žinojome, kad Džoelis buvo pakankamai suktas karalius, tačiau ir Flavijus nusistebėjo jo pinklių mastu.

Draugas iš karto ėmėsi svarstyti kaip galėtų man pagelbėti, bet abejojau ar iš jo gerų norų bus kokios nors naudos, todėl beveik melste išmeldžiau, kad surastų Seliją ir šioji ateitų vakare į tarnų kiemą esantį prie arklidžių. Nors jis ir prieštaravo, nes nuspėjo kokie buvo mano ketinimai, tačiau taip pat suprato, kad aš nelabai turėjau iš ko rinktis, todėl pažadėjo, kad suras mano draugę ir perduos mano žinutę.

Buvo jau prietema ir ant akmeninio kiemo grindinio tysojo ilgi šešėliai. Stoviniavau prie suoliuko ir jau pusvalandį laukiau, kol pasirodys Selija, Flavijus pranešė, kad draugė turėtų pasirodyti vos atsilaisvinusi. Taip pat ruošiausi ir dar vienam prašymui, nes vargu ar Selija taip lengvai sutiks su manimi treniruotis, kai vos galiu išstovėti be niekieno pagalbos. Bet aš negalėjau, o ir nenorėjau, laukti Lenktynių drybsodama lovoje, ką ir taip dariau visą laiką iki šiol.