Neprabudęs Kraujas

2 skyrius /Vakarienė/

Flavijus gyveno kitame rūmų sparne. Prireikė penkių minučių, kol iki jo nusigavau, nervingai pasibeldžiau į duris ir kramsnodama lūpą laukiau, kol šios prasivers. Netrukus pamačiau žilstelėjusią galvą ir visai nedailiai įsibroviau į šeimininko kambarį.

- Turiu bėdą, - tuoj pat pareiškiau nelaukdama, kol draugas prasižios, - mane persekioja Malum katė.

Flavijus nieko nesakė, tik susikišęs rankas į savo keistojo apdaro kišenes kilstelėjo antakius.

- Žinau, tai visiška nesąmonė, tačiau tą padarą sutikau prieš dvi savaites niekieno žemėse, tuomet pastebėjau jį dar kelis kartus, o dabar toji katė snaudžia mano kambaryje! – mostelėjau rankomis. – Kaip man jos nusikratyti? – paklausiau man rūpimo klausimo.

- Sakai Malum katė? – burbtelėjo ir susiraukęs nužingsniavo prie savo knygų spintos, kuri driekėsi per visą sieną, ėmė žvilgsniu lakstyti per knygų nugarėles, - Keista.

Flavijui puikiai sekėsi ignoruoti ant stalo stūksantį paties naujausio modelio kompiuterį. Senoliui dėl kažkokios priežasties nepatiko mūsų sistema, nors ten sukauptą informaciją buvo galima surasti daug greičiau. Žinoma, neišginčijau, jog sistemoje buvo šiokių tokių spragų, tačiau tai vis tiek neabejotinai buvo patogiau. Flavijus kompiuteriu naudodavosi tik tada, kai reikėdavo surasti naujausias žinias, kurių jau niekas į knygas neberašydavo...

- Tik tiek? Keista? Žinoma, kad keista.... – murmėjau sau po nosimi, - Kai išėjau ji snaudė ant palangės, o prieš tai norėjo, kad ją paglostyčiau, nes trynėsi aplink kojas... Be to, atrodo, kad ji pradegino kelias skyles mano apklote, nes supyko, kad pavadinau ją kvailu padaru. Turi ją iš ten išvaryti, - pareiškiau ir ištiesiau jam savo durų kortelę, - Štai, sugalvok kaip ja nusikratyti, o aš turiu eiti į menę, kol Džoelis neužkūrė man pirties.

Flavijus toliau žvalgėsi po savo knygas ir net nedėbtelėjo mano pusėn.

- Na jau ne, tikrai ten neisiu, - pasakė, - Jei ta katė tavęs nepuolė, nereiškia, kad ir į mane reaguotų taip pat draugiškai... Yra kažkokia priežastis kodėl ji atėjo pas tave, tačiau aš nedaug apie jas žinau. Galiu pamėginti paieškoti apie jas informacijos, bet atsižvelgiant į jų neprognozuojamą būdą ir pomėgį spjaudytis rūgštimi, nedaug kas norėjo jas tyrinėti, - tyliai susijuokė.

Man visą tai neatrodė juokinga. Kas bus jei tas padaras taip ir neišeis iš mano kambario? Tuomet turbūt apie tai teks pranešti Džoeliui ir paprašyti, kad keli Bellator tuo pasirūpintų. Žinoma, taip susilaukčiau neprašyto dėmesio, nes per rūmus greitai pasklistų kalba, kad pas keistąją Albą trinasi Malum katė. Tarnai neabejotinai prikurtų kvailų istorijų, imtų spėlioti kodėl tas padaras buvo pas mane, galbūt esama kokio nors ryšio tarp manęs ir jų. Manęs ir Malum? Jie tikrai pasižymėdavo fantazija, o apkalbų malūną įsukti labai lengva, ypač jei gandai susiję su manimi.

Dar kelias minutes pamėginau įkalbėti Flavijų nueiti iki mano kambario ir patikrinti tą katę, tačiau seniokas laikėsi savo nuomonės ir nieko nepešusi išslinkau iš jo kambario. Laikrodis jau mušė beveik septynias vakaro, todėl greitu žingsniu pasileidau koridoriumi iki pagrindinio įėjimo. Ten jau vaikštinėjo keli tarnai, vestibiulyje pamačiau ir Džoelį besikalbantį su tamsesnio gymio vyriškiu. Šiek tiek dešiniau, ant patogios kušetės sėdėjo Džoelio žmona Arielė ir, kaip spėjau, su nepažįstamojo vyriškio palydove gurkšnojo kavą iš mažų puodelių.

Atsidususi išlindau iš šešėlių, čia buvo ir kitų žmonių – Džoelio nusenę tėvai, kurie nesupratau kokiomis pastangomis dar įstengė judėti, taip pat dvi jų dukros su vyrais ir savo atžalomis, bei Džoelio brolis su gausia savo šeima... Trūko tik Džoelio jaunėlio sūnaus, kuris dažnai mėgdavo pažeidinėti etiketo taisykles, tačiau karalius, žinoma, į tai žvelgdavo pro pirštus. Už tad ant manęs išsiliedavo su kaupu. Taip pat be gausios karališkosios šeimos čia buvo ir nemažai man nematytų žmonių. Nesivarginau spėlioti kokiu pagrindu jie čia atsigrūdo, nes manęs šie reikalai vis tiek nelietė, mano paskirtis tebuvo užimti tuščią kėdę prie stalo.