Neprabudęs Kraujas

38 skyrius /Nežinoma rizikos kaina/

Mečiausi ant Noelio taip netikėtai, kad jis atsipeikėjo tik tada, kai parverčiau jį ant žemės ir suleidau savo pirštus jam į gerklę. Šis sukriokė ir nusviedė mane nuo savęs tarsi būčiau besvorė. Bet palyginus su juo ko gero tokia ir buvau, juk už mane buvo beveik dvigubai didesnis. Skaudžiai bloškiausi ant nugaros, buvau nusviesta tokios jėgos, jog nučiuožiau kelis metrus. Akies krašteliu pastebėjau, kad draugai taip pat bandė pergalėti savo sargybinius, Selijai sekėsi nekaip, nes juodaplaukė užsmaugė ją su savo ieties lazda, o spardymasis draugei visai nepadėjo, jai nepavyko jos pargriauti ir pasinaudoti savo galia. Rėjus tuo metu plikomis rankomis bandė atlaikyti jį puolantį raumenų kalną, vaikino kirvis mėtėsi pakankamai toli, kurio nesisekė pasiekti.

Kaip įmanoma greičiau pamėginau pašokti ant kojų, bet man pritrūko vikrumo. Pamačiau į mane lekiantį nemažą riedulį, todėl netrukus vėl griuvau ant žemės. Tada jis mane ėmė atakuoti iš oro, vos spėjau pasiridenti į šoną, į žemę susmigęs akmuo palikdavo nemenkas duobes.

Ko gero kažkas atitraukė Noelio dėmesį, nes gavusi atokvėpio akimirką įstengiau atsistoti. Vos spėjau pamatyti, kad Rėjui visgi pavyko nusigauti iki numesto ginklo, metalas suraibuliavo jo rankose atgimdamas jau jam pavaldžiu ginklu. Plykstelėjo viltis, kad dabar mums gali pavykti.

Mano trapią viltį greitai sunaikino žudikiškas Noelio žvilgsnis. Per vėlai pamačiau į mane skriejantį riedulį, nespėjau pasitraukti jam iš kelio ir jo milžiniška jėga bloškėsi į krūtinę. Rankomis įsikirtau į kietą akmens paviršių, tačiau šis tarsi magnetas prisiklijavo prie manęs ir pamažu vis labiau stūmė. Nors iš visų jėgų buvau įsikirtusi kojomis į žemę, pajutau kaip imu jo čiuožti. Su siaubu suvokiau, kad Noelis valdydamas tą riedulį paprasčiausiai nustums mane į tą prarają.

Kitą akimirką būtent tai ir nutiko, praradau pagrindą iš po kojų ir pajutau kaip virstu atbulomis. Deja už nugaros nebuvo nieko, kas galėtų sulaikyti mano kritimą. Spėjau tik negarsiai šūktelėti, kol kritimo jausmas persmelkė visą mano kūną ir užgniaužė plaučius. Dar spėjau kvailai pagalvoti ar spėsiu pajusti tą skausmą, kai tėkšiuos į žemę ir iš manęs teliks šlapia bala... Akys automatiškai užsimerkė nenorėdamos matyti artėjančio dugno.

Nepamačiau aš ir to kaip Rėjus numetė nuo savęs sužeistą užpuoliką ir pasileido bėgti prie skardžio. Tai, jog jis nušoko paskui mane supratau tik daug vėliau. Tačiau aiškiai pajutau momentą, kai metalinis čiuptuvas apsivijo mano liemenį ir stipriai sugniaužė. Truktelėjimas buvo toks stiprus, jog maniau, kad perlauš mane pusiau, iš krūtinės ištrūko šaižus švokštimas. Lyg to žadą atimančio skausmo būtų per mažai, jau kitą akimirką it koks buldozerio sviedinys bloškiausi į akmeninę sieną. Deja nespėjau susivokti ir tik negrabiai pamėginau už ko nors užsikabinti, bet mane siūbuojanti jėga buvo per didelė ir atšokau tolyn. Daugiau prie sienos nepriartėjau, kad ją pasiekčiau, kabėjau siūbuodama ore ir bijojau pajudėti, kad nepabloginčiau situacijos.

Tik kai įstengiau normaliai įkvėpti užverčiau galvą, kad pažiūrėčiau kokia jėga mane sulaikė. Ir tai buvo Rėjus. Jis tam tikra prasme taip pat kabėjo, dešinėje rankoje laikė kažkokį kablį, kuris buvo giliai įsmigęs į uolieną, kojomis atsispyręs į nelygų gruntą, bet ten nebuvo pakankamai vietos, kad atsistotų, tiesiog nebuvo kur. Nuo kitos rankos driekėsi plonytis siūlas, negalėjau jo pavadinti kitaip, kuris būtent ir laikė mane ore. Puikiai suvokiau, kad jei ne paties Rėjano vidinė jėga, jis jau seniausiai būtų nutrūkęs.

Išgirdau kažkokį šurmulį mums virš galvų, kadangi uola ėjo nuožulniu kampu, dabar buvome atsidūrę lyg ir po jos kepure, todėl nematėme viršuje vaikštančių žmonių. Man užteko proto stengtis nejudėti ir būti tyliai. Vis dar šiek tiek lingavau į šonus, jaučiausi vos per plauką nuo žūties ir neturėjau už ko nusitverti.