Neprabudęs Kraujas

40 skyrius /Pražūtingas pažadas/

A.Ž. Ši dalis bus gerokai ilgesnė, nei įprasta, todėl, jog norėjau su lig 40 skyriumi padaryti tam tikrą istorijos pirmos dalies pabaigą. Ši istorija bus padalinta į dvi dalis: 1) Lenktynės 2) Urgato paieškos. Šioje dalyje Kaja suprato turinti galių, o kitoje – mokysis su jomis sugyventi. Kol kas neapsisprendžiau kaip patieksiu antrąją dalį, todėl mielai atsižvelgčiau ir į jūsų nuomonę. O šiam kartui... linkiu smagaus šios dalies paskutiniojo skyriaus!

_________________________

Čia visur buvo pilna žmonių. Tai nebuvo eiliniai spoksotojai, o darbuotojai ir sargybiniai, niekas nevaikštinėjo be tikslo, tačiau net atlikdami savo užduotis jie įstengė stebėti ir mane. Susidūriau aš ir su kameromis, jaučiau jų stiklines akis fiksuojančias mano žingsnius, mačiau kaip operatoriai kažką kalbėjo į prie jų galvų prikabintus mikrofonus. Ko gero komentavo mano sugrįžimą. Įdomu ką jie matė? Niekas neatrodė išsigandę ar kitaip sukrėsti to, ką mums teko patirti...

Šioji įrengta stovykla galėjo būti bet kur, nedidukė aikštė su viena didele palapine ir keturiomis mažesnėmis apsupta tankių medžių siena. Vakarėjo, dangus dažėsi gražiais rausvais atspalviais, ore buvo justi šiluma, jokio nepageidaujamo vėjo ar griausmų. Netrukus prižingsniavome prie didžiosios palapinės, įėjimas buvo uždengtas storomis drobės klostėmis, bet kažkas jas pakėlė ir prieš akis pamačiau kilimu nuklotą taką. Tarsi kokiai karalienei.

Gavau bakstelėjimą į šoną, todėl žengtelėjau pirmyn, atsidūrusi viduje iš karto pajutau keistą svetimumą, atrodė, kad būčiau įžengusi į kokio nors viešbučio vestibiulį. Centre stovėjo kolona plačių ekranų ir juose keitinėjosi kažkokie vaizdai, ne iš karto supratau, kad tai buvo įvairios scenos iš lenktynių. Šiek tiek atokiau daugybė įvairiaspalvių minkštų suolų, krėslų, fotelių, kėdžių... Sėdimosios vietos suskirstytos nedidukėmis salelėmis, prie kiekvienos iš jų stovėjo staliukas su užkandžiais ir gėrimais. Čia jau sėdėjo nemažai žmonių, vieni spoksojo į ekranus, kiti valgė ir kalbėjo tarpusavy, treti atsakinėjo į operatorių klausimus ir šypsojosi į kameras...

Vos man įžengus vidun, įėjimą slėpusios klostės susiskleidė ir likau viena. Tačiau filmuotojai tam pasirengę, akivaizdu, jog laukė mano pasirodymo, nes šviesos suspindo ryškiau. Susiraukusi pasisukau šonu, norėjau nuo šio tako pasitraukti kur nors atokiau, bet nespėjau žengti nė žingsnio, nes šalia manęs išdyko Koeris – nuolatinis lenktynių vedėjas ir pagrindinis komentatorius.

- Sveika pagaliau prisijungusi prie laimėtojų būrio! – skėstelėjo šis rankomis ir jo vienas delnas nusileido man ant peties. – Tokia įtempta pabaiga, dalyviai vienas po kito ima plūsti į štabą, - kalbėjo atsisukęs į kameras. – Numeris keturiasdešimt trys! Svazilando atstovė – Alba rangas, tačiau niekam ne paslaptis, jog ši Alba išskirtinė ir suteikė mums nemažai smagių akimirkų Lenktynėse....

Aplinkui pasigirdo žmonių juokas. Nesusigaudydama apsižvalgiau, didžioji dalis buvo dalyviai, tačiau sėdėjo ir vyresnių žmonių, spėjau, jog ko gero tai buvo Magnus sluoksnio atstovai ir galbūt dalis Albų, kurie tiesiogiai rūpinosi lenktynėmis. Dalyviai vilkėjo savo uniformas, kai kurių veidai buvo nusėti nubrozdinimų, kiti atrodė lyg niekur nieko, tačiau beveik visi skleidė tą pasididžiavimą savimi. Anksčiau matydavau jį tik per televizijos ekranus, kai tuometiniai laimėtojai jau atsipalaidavę pasakodavo savo nuotykius.

Kaip jie galėjo būti laimingi?

- Kaja Relark, kaip jautiesi įveikusi vieną didžiausių iššūkių, kurie gali pasitaikyti Albos gyvenime? – paklausė manęs Koeris ir spustelėjo petį, kad atkreiptų dėmesį, nes ko gero pastebėjo, jog mano žvilgsnis visur klaidžiojo.