Neprabudęs Kraujas

31skyrius /Kruvinos rankos/

Dar nebuvome sugalvoję, kuria kryptimi turėtume keliauti, kai abu su Dante pamatėme kažką artėjant. Man užteko kelių sekundžių, jog atpažinčiau juodą dėmę slenkančią palei žemės paviršių.

- Acor...

Vaikinas neišgirdo mano palengvėjusio atodūsio ir buvo pasiruošęs gynybai, o gal puolimui? Laiku sulaikiau nespėjus nė vienam iš jų pradėti veiksmo. Džiaugiausi, kad Acor buvo sveika ir sėkmingai įveikusi siaubingą audrą. Visgi, dabar tik šiek tiek pasitrynusi aplink šonus ji atsitraukė ir atrodė sunerimusi, jos kailis buvo sulipęs ir drėgnas. Katė nesustodama trypčiojo vietoje ir vis nardė tarp medžių, tarsi nekantraudama judėti pirmyn.

- Manau, turime eiti paskui ją. Acor galėtų žinoti, kur mums saugiausia keliauti, - pasakiau.

Norėjau greičiau pajudėti iš šios nelemtos vietos, tačiau Dantė nesiskubino ir vis dar nepatikliai dėbčiojo į Malum katę. Jam ko gero nelabai patiko mano trumpas pasakojimas, kad Acor nepavojinga ir, regis, iš tiesų mane saugo.

- Prisijaukini laukinį padarą ir dabar ketini juo visiškai pasitikėti? Dieve, Kaja, tik tau taip ir gali nutikti... – atsiduso. - Esi tikra, kad ji mūsų nepaklaidins? – pridūrė po kelių sekundžių pauzės.

Patikinau, kad ji jau ne kartą ištraukė mane iš keblios situacijos, todėl visiškai pasitikėjau. Galų gale, jos instinktai tikrai buvo geresni nei mūsų, galbūt ji netgi puikiai nutuokė, kurioje pusėje dabar yra vesperiai. Prireikė kelių minučių, kol Dantė nusileido ir sutiko sekti paskui katę. Neturėjome prabangos ginčytis ilgai, kiekviena sekundė galėjo būti nepaprastai svarbi.

Dar po kelių minučių, kurių prireikė susiruošti, jau traukiau paskui skubančią Acor, o Dantė atsilikęs per kelis žingsnius, sekė iš paskos. Nuovargis ir skausmas tapo antraeiliais dalykais, dabar svarbiausia buvo surasti užuovėją nuo visų tykančių pavojų. Jei tik šiose lenktynėse egzistavo tokia vieta. Kartais imdavo atrodyti, kad kiekviename žingsnyje tyko kokia nors neganda ir vienintelis tavo pasirinkimas tėra, kurį pavojų pasirinkti pirma.

Acor be problemų nardė tarp medžių ir jos nė kiek neklaidino vis labiau tirštėjanti migla. Po kurio laiko darėsi sunkoka įžiūrėti jos lankstų kūną besislapstantį tarp kamienų, be to, gyvūnas bėgo be jokio garso, tad kartais pamesdavau ją iš akių.

- Acor, - šūktelėjau negarsiai kai ši eilinį kartą dingo iš mano matymo lauko. – Po galais... ji bėga pernelyg greitai.

- Atrodo, kad velniškai kažkur skubėtų... – sumurmėjo Dantė stabtelėjęs šalia.

Mes abu buvome šiek tiek uždusę. Jau kurį laiką žingsniavome miško pakraščiu, dešinėje driekėsi tikra medžių siena, o kairėje atsivėrė nušiurusi pieva. Tamsoje buvo sunku įvertinti vietą, kurioje buvome, taip pat nebuvo matyti horizonto, tad nesupratau kur mes keliavome. Visgi abu su Dante jutome, kad oras keitėsi. Čia iš tiesų nebebuvo taip drėgna, žemė tapo tvirta ir kieta, tačiau ir vėjas čia buvo daug šaltesnis.

Vaikinas, pasinaudojęs mūsų stabtelėjimu, išraižė ant medžio dar vieną ženklą. Mes ir toliau juos palikinėjome, kad mūsų draugai galėtų mus surasti. Dar kelis kartus šūktelėjau Malum katę, palengvėjo kai šioji išniro tarp aukštų žolių, padariusi kelis grakščius šuolius atsidūrė visai šalia. Perbraukiau pirštais jai per galvą, tačiau į mano prisilietimą net nesureagavo. Katė įsitempusi žvalgėsi į šalis, tarsi bet kuriuo metu kas nors galėtų pasirodyti. Tačiau aš nejutau nieko, negirdėjau įtartinų garsų, o ir dilgčiojimas po oda nuslopo. Apsidžiaugiau, kad jo nebejutau, tačiau Acor nerimastingumas neleido per daug atsipalaiduoti.