Neprabudęs Kraujas

25 skyrius /Link miško pabaigos/

Tai ir vėl nutiko. Nesugebėjau atskirti ar tai kažkas realaus, ar tik mano persikreipęs sapnas. Suvokiau, kad aplink mane kažkas juda, tirštas ir minkštas, tarsi pūkinis rūkas glostė odą, vis prisiliesdavo savo ilgai pirštais. Jis kalbėjo tylius žodžius, kurie praslinkdavo pro šalį nesuprasti, tie šnabždesiai ir gąsdino, ir viliojo.

Pajutau tai ant savo sprando it kalbančios lūpos keliavo per mano kaklą apsukdamos kelis ratus aplinkui, jutau to palikto tako svorį, negana to visas paliestas vietas ėmė dilgčiotis ir tas badantis jausmas rodėsi pažįstamas. Šnabždesys tarsi virvė buvo apsivijęs mano kaklą, suvokiau, kad jis galėjo susigniaužti ir imti mane dusinti, tačiau jis to nenorėjo. Tai būtybei patiko, kad jaučiu nuo jo sklindančią grėsmę ir vilionę.

- Kaja.... Kaja... – galiausiai pradėjau atskirti žodžius.

Mano kūnas buvo sustingęs ir nejudrus, norėjau pačiupti jį ir nuplėšti nuo savęs, bet jis buvo visur, sklandė ore bekūnis ir sadistiškai glamonėjo savo šnabždesiu.

- Išleisk mane, Kaja... Išleisk mane...

Nors ir švelnus šnabždesys, tačiau priminė grasinimą, tarsi to patvirtinimą, kelioms sekundėms pajutau stipresnį spaudimą ir kaitinantį dilgčiojimą. Nemalonus šiurpas nukrėtė visą kūną, sunkiai beįstengiau įkvėpti pilnus plaučius. Norėjau surikti ir tam pasipriešinti, tačiau neišspaudžiau nė žodžio, ėmiau pasiduoti panikai.

- Kaja!

Praplėšiau akis ir kūnas nevalingai pašoko iš vietos. Mane iš tiesų laikė rankos, ėmiau muistytis ir trauktis atgal, nors žvelgiau išplėtusi akis, bet viskas ką įstengiau matyti tebuvo sapne regėta pilkuma. Kad ir kas buvo prieš mane, buvau pasirengusi priešintis, tačiau tvirtos rankos nepaleido mano pečių ir stipriai papurtė.

- Kaja, po galais, - suniurzgė balsas.

Tada suvokiau, kad tai nebe sapnas ir kad ant manęs šaukiantis balsas visai realus, skambėjo piktai ir dusliai, pasigirdo ir rūpesčio gaida, bet kai galiausiai atsipeikėjau, ji greitai dingo ir liko tik susierzinimas.

Rėjaus pirštai buvo įsikirtę man į pečius, bet kai pažvelgiau blaiviomis akimis iš karto paleido ir šiek tiek atsitraukė, tačiau vis dar tupėjo priešais ir įtariai stebėjo. Mano širdis po truputį rimo, skaudūs dūžiai slopo. Virpančia ranka persibraukiau kaklą, atrodė, kad tas dilgčiojimas vis dar šokinėja ant odos, o aplinkui sukasi nakties migla, apsižvalgiau aplinkui, tačiau nieko nepamačiau. Nekenčiau to jausmo, nes jis priminė tą, kuris buvo apėmęs per vesperių užpuolimą, dėl to vertė nerimauti.

- Ar tau viskas gerai? – išgirdau vaikino klausimą.

- Taip... – sumurmėjau. – Blogas sapnas.

- Tu negalėjai kvėpuoti, - pridūrė tyliai. – iš tikrųjų.

Iš karto nukreipiau žvilgsnį į Rėjų. Niekada neįsijausdavau į sapną taip stipriai, jog net realybėje jausčiau to padarinius, apart iš jaudulio besidaužančią širdį. Neramino klausimas ar jei sapne būčiau nustojusi kvėpuoti iš tiesų būčiau uždususi? Toks spėjimas gąsdino ne juokais.

- Aš, - gurktelėjau. – niekada iki šiol taip nesapnavau, - pripažinau susiraukdama. – man kažkas šnabždėjo ir galiausiai ėmė dusinti... Turbūt dėl šių lenktynių imu sapnuoti šiuos sapnus.

- Kokius? Ar jų buvo ne vienas? – greitai pasiteiravo.

- Keli...

Šiek tiek pasislinkau ir atsirėmiau į medį, kūnas atrodė sunkus, tačiau žinojau, kad daugiau nebūčiau įstengusi miegoti. Džiaugiausi, kad Rėjus nesistengė daugiau klausinėti, o tik dar šiek tiek paspoksojęs grįžo į savo vietą ir atsigulė.