Neprabudęs Kraujas

14 skyrius /Vespertilio - skraidantis demonas/

Šįkart buvo sunku išsilaikyti apsikabinus Dantę. Rankos ir toliau perštėjo, todėl ir vėl norėjosi kasytis. Kietai sukandau dantis, kad šie netarškėtų, bet vidinis virpulys vis tiek nesiliovė. Kartais kūną perliedavo karščio banga, bet netrukus pajusdavau šalčio pliūpsnį, kuris nusmelkdavo iki pirštų galų. Nors mintys tapo aiškesnės ir vėl gebėjau ryškiai suvokti aplinką, bet nežinojau kaip paaiškinti tai, kas dabar dėjosi. Iki šiol niekada neteko jausti tokių kūną varpančių jausmų, tarsi būčiau suklijuota iš daugybės mažų gabalėlių ir dabar jie visi trokšta išsilakstyti į priešingas puses.

Blogiausia buvo tai, kad šis keistumas nesiliovė. Taip pat vis neapleido nuojauta, kad kažkas ne taip, bėgau ir bijojau nesuprasdama ko bandau išvengti. Guodė mintis, kad Dantė taip pat kažką jautė, vadinas nepradėjau viena pati kraustytis iš proto. Staiga išgirdau keistą garsą, kuris prasiskverbė net pro šalmą ir švilpiantį vėją. Spigus klyksmas persismelkė iki kaulų, jis buvo vientisas ir skaidrus, tačiau būtent dėl aukšto skambėjimo tono vertė stingti kraują. Netrukus kraupųjį garsą atlydėjo ir staigus oro šuoras, kuris privertė susverdėti sklandytuvą, tapo sunku išlaikyti pusiausvyrą, todėl Dantė buvo priverstas sulėtinti greitį, o netrukus ir visai nuspausti stabdį.

Greitai atsitiesiau ir nusitraukiau šalmą, užvertusi galvą stengiausi ką nors įžiūrėti toje tamsumoje, bet dangus buvo toks juodas ir sugėrė bet kokį judėjimą. O aš net neabejojau, kad ten kažkas buvo. Girdėjau plačius sparnų mostus, po kelių sekundžių vėl pasigirdo klyksmas, dėl ko privalėjau užsikimšti ausis, nes rodėsi, kad sprogs būgneliai. Dantė taip pat žvalgėsi ir nušokęs nuo sklandytuvo nusisegė nuo diržo kabėjusią trumpą metalinę lazdą su jungikliu. Tai buvo specialus degiklis, kurio pagalba įplieksdavo ugnį, o tada jau pasitelkęs savo gebėjimą įstengdavo daryti nesuvokiamus dalykus.

Tačiau draugas nespėjo net liepsnelės įžiebti, kai nesuvokiamas tamsus kūnas prašvilpė mums virš galvų sukeldamas šalto oro bangą, kuri užklojo mus žemių debesimi. Netrukus tas judantis kūnas žnektelėjo ant kelio priešais mūs vos per kelis metrus. Kadangi sklandytuvo variklis vis dar dūzgė, veikė ir melsvas žibintas apšviečiantis kelią, kuris dabar apšvietė ir padarą pastojusį mums kelią. It derva apsipylęs gniutulas rangėsi ant kelio, kol staiga į šonus šovė kaulėti, plėve aptraukti sparnai. Visgi Dantė uždegė ugnį ir akimirksniu ją privertė suliepsnot dideliu fakelu, taip dar geriau apšviečiant nesuvokiamą padarą.

Susikūprinęs padaras buvo gal dviejų metrų aukščio, tačiau į šalis išskleisti sparnais, kuriuos jis netrukus sulankstė ir pasirėmė į žemę, buvo tris kartus ilgesni už jį patį. Sparnai turėjo išsišovusius smailius kaulus, tarsi kokie pagaliai pervėrę blizgančią plėvę. Matoma oda vietomis buvo grublėta ir susiraukšlėjusi. Abu su Dante atsitraukėme per žingsnį, kai jis sujudėjo ir vilkdamas sparnų galus dėjo žingsnį į priekį, tik dabar pastebėjau padaro galvą, kurią slėpė priglaudęs prie savo peties. Jo kaklas buvo trumpas ir įrėmintas keisto kailio primenančio sulipusius spyglius, pats snukis šiek tiek pailgas ir kampuotas, tarsi aptrauktas skeletas. Turėjo balkšva plėve padengtas akis, kurios jam sumirksėjus tapo visiškai juodos it sagos, nosis buvo suplota, negražios šnervės, pro kurias taškėsi seilės atrodė it apdraskytos, negalėjai suprasti kur baigiasi nosis ir prasideda burna. Tačiau netrukus padaras plačiai išsižiojo parodydamas plačią burną prismaigstytą aštrių dantų.

Jis stebėjo mus ir tankiai kvėpuodamas skleidė gargaliuojantį garsą, tada staiga užvertė galvą ir vėl sukliko savo aštriu balsu, kuris rėžė it stiklas. Mano galva sprogo nuo to garso, kad ir kaip troškau nuo jo pabėgti, suvokiau, kad tai neįmanoma, širdis trankėsi po visą kūną niekaip nenurimdama ir sulig kiekvienu dūžiu vesdama mane į dar didesnę paniką. Blogiausia buvo tai, kad mes neturėjome nieko, už ko galėtume pasislėpti, abiejuose kelio pusėse plytėjo nesvetingos pievos, kurios buvo atviros it ant delno.