Neprabudęs Kraujas

17 skyrius /Numeris 43/

Po savaitės tikrai jaučiausi kur kas geriau. Mane iš tiesų aplankė gydančioji Alba ir kur kas tiksliau įvertino mano būklę nei prieš tai aplankęs daktaras. Moteris buvo miela, žema ir lieso sudėjimo, iš karto supratau, kad matau ją pirmą kartą, pasirodo, kad ji atvyko iš Taburino ir čia pasiliko, mat to paprašė Olivija. Taburino karalius su karaliene po įvykių Ugos karalystėje iš karto išvyko namo, tačiau Megan pasirūpino, kad Olivija sužinotų apie mano prastą būklę, o ši atsiuntė kelis geriausius savo karalystės gyduolius. 

Gydančioji Alba buvo vardu Doe, ji ateidavo kiekvieną dieną ir ant mano žaizdų gausiai tepdavo keistą baltos spalvos tepalą, tada kelias valandas švelniais judesiais masažuodavo mano koją, kol ji it kempinė sugerdavo užteptus vaistus. Doe taip naudojo savo galią - priversdavo organizmą pasisavinti reikalingas medžiagas ir jas prigyti, todėl jau po kelių dienų mano kojas atrodė kur kas tvirtesnė. Man buvo leista pakilti iš lovos ir truputį pastovėti pasiremiant į ramentus, o po savaitės jau laisvai galėjau vaikštinėti su ramentais, kruopščiai saugodama koją.

Doe taip pat pagydė ir mano nugarą. Šiek tiek nusistebėjo, kodėl prieš tai aplankęs gydytojas tam nepaskyrė vaistų, mat žaizda buvo paprasta ir nesudėtinga, tik ganėtinai gili, tačiau pagydoma paprastais vaistais. Visgi ji mielai pagelbėjo ir sugydė ilgą ir negražią žaizdą, kuri paliko dantytą balkšvą randą per visą nugaros ilgį. Uždraudžiau sau dėl jo krimstis, nes daug svarbiau buvo tai, kad išgyvenau tą košmarą.

Kai atsigavau, po kelių dienų pas mane užėjo Džoelis su Arielė. Abu kruopščiai mane tardė apie tai ką patyriau, kadangi Megan buvo patarusi apsimesti, kad nieko iš tos nakties neprisimenu, taip ir padariau. Nepaisant to jie neskubėjo tuo patikėti ir kamantinėjo pakankamai ilgai, įsikibo į mane it šunys į kaulą. Vos išvydus karalių savo kambaryje manyje vėl sukilo jam jausta neapykanta. Juk tas prakeiktasis mane ilgą laiką nuodijo, o dabar puldinėja versdamas pasijausti dar menkesnei nei uodas. Tai tikrai nebuvo protinga iš mano pusės, tačiau netrukus pati perėjau į puolimą ir leidau suprasti, kad tikrai netikiu jų pateikta avarijos versija.

- Kokia po galais avarija galėjo visiškai sutrupinti mano koją? – piktai suputojau, - Vykome su kvailu sklandytuvu, tad blogiausia, kas galėjo įvykti, tai po susidūrimo būčiau nulėkusi į griovį ir patyrusi kelis lūžius arba atsidūrusi su kita transporto priemone būčiau atsidūrusi po jos ratais, bet kad taip mane sužaloti, ant manęs privalėjo užvažiuoti visas sumautas traukinys. Tai kas po galais, man nutiko?

Ne veltui Džoelis atėjo su Ariele, kai ėmiausi tampyti jiems nervus, pajutau, kaip mano sužalojimai ima tvinkčioti su dviguba jėga. Žinoma, jie privalėjo pakankinti dar labiau, tarsi ir taip jusčiau pernelyg patogiai. Galų gale jie liko patenkinti, kai paliko mane visą išmuštą prakaito ir vargiai benulaikančią iškeltą galvą. Iš visų jėgų bandžiau neištižti, tačiau prieš Arielę atsilaikyti buvo neįmanoma. Visgi, jie iš manęs nesužinojo nieko, ko tikėjosi.

Net praėjus savaitei vis dar buvau įkalinta savo kambaryje, tik kelis kartus buvau išėjusi į sodo prieangį, o iš paskos neatsilikdami sekė mane prižiūrintys kariai. Net neabejojau, kad esu prižiūrima tam, jog negalėčiau su niekuo pasikalbėti, o Dantei ko gero buvo paskirta kokia nors užduotis, kuo toliau nuo rūmų... Flavijus pakaitom su Megan atnešdavo mano valgį, Flavijus nuramino, kad dabar visada patikrina mano maistą ar jame nėra Mortifico žolės, tikrai buvau dėkinga už šį rūpestį.

Pasirėmusi į ramentą stoviniavau prie lango, buvau jį atidariusi iki pat galo, kad į kambarį sklistų šiltas oras. Norėjau greičiau atsistoti kojų, nors net nenumaniau ką darysiu, kai visiškai atgausiu jėgas. Sakiau, kad netylėsiu dėl užpuolusių vesperių, bet pirma turėjau išsiaiškinti pas ką galėčiau kreiptis. Akivaizdu, kad tai buvo ne karališkoji šeima. Bet kam nors juk tai turėtų rūpėti, kam nors, kas būtų pakankamai įtakingas, jog galėtų ką padaryti ir kieno burnos karalius negalėtų užčiaupti.