Neprabudęs Kraujas

6 skyrius /Ugnies karys/

Olivija šiek tiek nustebusi įsistebeilijo į mane, tačiau jau kitą minutę nusijuokė ir toliau patraukė keliu. Sutrikusi susižvalgiau su Megan, tikrai ne tokios reakcijos tikėjausi. Paprastai, jei kas nors ir suuosdavo, jog aš esu ta keistuolė, nužvelgdavo mane it keistą gyvį, po kelių paniekinančių žvilgsnių, nuspriegdavo mane it menką vabzdį bei daugiau nebekreipdavo dėmesio, tarsi staiga būčiau tapusi paprasčiausiu kilimėliu kojoms valyti.

- Maustot mane ar ne? – šyptelėjo Olivija atsigręžusi į mus, kai prisivijome.

- Tiesą sakant ne, - pradėjo Megan. – ji tikrai yra ta Alba.

Šįkart karalienė į mane sužiuro atidžiau, prisimerkusi nuskenavo nuo galvos iki kojų. Tada papurtė galvą ir priėjusi suėmė už delnų, jos akys buvo rudos it tekanti bronzinė lava, jai siurbiantis į mane žvilgsniu, veido išraiška tapo neperprantama, atsirado keistas noras imti muistytis ir ištraukti rankas. Netrukus ji mane paleido, beveik nubloškė rankas į šalis.

- Nederėtų bandyti apmulkinti Taburino karalienę, - pasakė kietai šaltu balsu, o akys badėsi nedraugiškai.

Šįkart visa Olivijos povyza tikrai įkūnijo karalienę ir neleido tuo suabejoti. Jei iki šiol ji man atrodė draugiška ir miela mergina, tai šią akimirką rodėsi tvirta ir nepalaužiama netikėtai tapusi ledine moterimi. Tikėjau, jog ji buvo tokia karalienė savo žmonių akivaizdoje – stipri ir šiek tiek kelianti baimę. Jos transformacija buvo žaibiška ir gerai nesupratau, kodėl dabar ji nusprendė pademonstruoti šią savo pusę. Nejau tikrai pagalvojo, kad bandau iš jos pasišaipyti? Jei ji taip puikiai geba savo gebėjimu skaityti žmones, ar neturėjo pastebėti, jog neturiu jokių slaptų užmačių, o tik nesveiką smalsumą?

- Nesielk paikai, - žengtelėjo arčiau Megan, jos nė kiek neišgąsdino persimainiusi Olivija. – pati troškai pamatyti Albą neturinčią galių, o dabar kai Kaja prisipažino, kaltini apgavyste, - prunkštelėjo.

Moteris kažkodėl vis dar žvelgė rūsčiai, žvilgsniu lakstė nuo manęs prie Megan. Nors ji ir mokėjo puikiai parodyti savo draugiškąją pusę, tačiau akivaizdu, jog negalėjo pakęsti, jei bandoma apsukti ją aplink pirštą, nors dabar to net nemėginome. Turbūt ji suirzo ir dėl to, kad savo gebėjimu nepajuto to, ko tikėjosi.

- Bet tu negali būti toji Alba, - atsiduso šiek tiek nurimdama ir žengtelėjusi arčiau vėl paėmė mane už rankos. – Jaučiau tavo aurą ir ji viena iš stipriausių kokią kada esu jautusi.

- Tada kodėl aš nieko negaliu? – paklausiau.

- O galbūt gali tik pati to nežinai?

Ar galėjo būti tokia galimybė? Niekada neteko girdėti, kad Alba nesuvoktų savo galios. Atėjus laikui natūraliai pajunti savo stipresnį jutimą ir žinai kaip jį naudoti. Galbūt prireikdavo laiko, kad išmokti naudoti tai saikingai, kaip, kur ir kada tai iššaukti, tačiau tai tebuvo techniniai dalykai. O štai aš sulaukusi savo šešioliktojo gimtadienio nepajutau nieko. Nors dabar kartais jaučiu, jog mano kraujas man kažką šnabžda, tačiau tai vis tiek nėra grynas ir aiškus jutimas. Tarsi žvėris bundantis iš miego...

- Būtų gerai, jeigu daugiau niekam iš saviškių neužsimintum, kas ji yra, - prakalbo Megan. – Taip pat, kad jauti jos Albišką aurą... ypač prie Eštonų, nes jiems tai tikrai nepatiks.

Regis Olivija pamažu pradėjo suvokti kokios košės privirė apie tai užsimindama prie pietų stalo. Vargu ar Džoelis tai praleis pro ausis ir apsimes, kad nieko panašaus nebuvo pasakyta. Galėjau tik spėlioti, kaip nuo šiandien jis pasistengs dar labiau apsunkinti mano padėti.