Neprabudęs Kraujas

20 skyrius /Pirmieji išbandymai/

Į veidą tvokstelėjo keistai šiltas ir sausas oras. Atsimerkusi pamačiau eilę dailiai nuaugusių beržų, kurie it kokie kariai tvarkingomis eilėmis stovėjo tiesūs ir liauni ant samanų paklodės. Medžių trapios šakos lingavo paklusdamos lengvam vėjeliui, kuris švelniai brūkštelėjo ir man per skruostą. Vienspalviame žydrame danguje it tviskantis karulis kabėjo balkšvas saulės apskritimas. Nors prieš akis atsivėrusi žaluma atrodė gaivi ir gyva, tačiau oras buvo persisunkęs karščio, todėl iš karto panorau nusimesti vilkimą švarką.

Dar kelias sekundes spoksojau į prieš akis atsivėrusį svetimą vaizdą, tačiau tuoj pat susivokiau, kad negaliu ilgiau tiesiog stypsoti, todėl prisiverčiau žengti pirmyn. Širdis apimta jaudulio stipriai tvinksėjo, jaučiau jos atsimušančius smūgius, kurie nuvilnydavo per visą kūną. Privalėjau susitelkti, nesiblaškyti, stebėti aplinką bei nuspėti galimas kliūtis, kad kvailai nepakliūčiau į keblias situacijas. Buvo lengva šį planą pakartoti mintyse, tačiau kai šią akimirką privalėjau persijungti į kitą rėžimą ir tai įgyvendinti, viskas nebeatrodė taip paprasta.

Susikaupusi ėmiau žingsniuoti tuo idilišku mišku. Prieš lenktynių pradžią nesvarsčiau, kokio starto norėčiau, tačiau miškinga vietovė nebuvo pati blogiausia pradžia. Miškas galėjo tapti gera priedanga, bet lygiai taip pat galėjo slėpti pavojų. Visgi šia žalia vietove džiaugiausi neilgai, nužygiavus kelias dešimtis metrų ir visi medžiai staiga baigėsi. Nustebusi sustojau ant skardžio krašto dėl, kurio ir baigėsi miškas.

Net išsižiojusi apžvelgiau prieš akis atsivėrusią bekraštę dykumą. Nesvarbu į kurią pusę kreipiau žvilgsnį visur dūlėjo supilti smėlio kalnai ir ši negyva dykynė rodėsi be pabaigos. Miškas iš kurio atėjau buvo it kirviu nukirstas, vietomis matyt išlindusios medžių šaknys krustelėdavo užkliudytos vėjo. Nebuvo kito kelio, o tik tiesiai, leistis žemyn ir klampoti prie smėlį. Tačiau kaip, po galais, aš turėjau įveikti tą dykumą, kurios pabaigos nebuvo matyti? Galėjau bandyti eiti šiuo skardžio pakraščiu, tačiau ir ten nesimatė jokios prošvaistės, o tik tiesi nukristo miško linija.

Jei norėjai priartėti prie lenktynių finišo, privalėjai eiti tiesiai ir nesiblaškyti į šalis, jei tam nėra reikalo. Dar kartą nužvelgiau skardį, deja jis visur atrodė ganėtinai status, kad nusileisti žemyn, o kai tai padarysiu jokio kelio atgal nebebus. Nusivilkau švarką ketindama jį panaudoti nusileidimui, taip pat nusičiupau prie kojų besimėčiusią šaką, nežinia ar dykumoje nebuvo klampiųjų duobių, tad ji pravers tikrinant kelią. Pasitiesiau švarką ant krašto ir atsisėdau, tereikėjo vieno atsispyrimo, kad nusileisčiau žemyn.

Karštas smėlis žiro man per šonus, bet po kelių sekundžių jau atsidūriau nedidelėje dauboje. Atsidususi pakilau ir išpurčiau švarką, mano nuostabai ant jo neliko nė vienos smiltelės. Dėbtelėjusi per petį dar kartą nužvelgiau eilę medžių ir netrukus ėmiau žygiuoti pirmyn. Stengiausi eiti ritmingai ir tolygiai, kadangi kelias buvo ilgas, visgi vyliausi, kad man pavyks įveikti šią dykumą ir čia mano lenktynės nesibaigs vos spėjusios prasidėti. Šiek tiek gąsdino, kad net nuo skardžio nesimatė pabaigos, tačiau ji privalėjo būti.

Klampoti per smėlį nebuvo taip lengva, pėdos dubo į netvirtą pagrindą, kelis kartus išsigandau, kai iki kulkšnių susmigau į smėlį, tačiau tai nebuvo klampiosios duobės. Atrodė, kad kažkas po apačia paliko tuščias ertmes ir smiltys nespėjo susigulėti. Žygiavau it neregė su lazda per gelsvai auksinę jurą, kuri alsavo svilinančiu karščiu. Šiluma sklido ne tik iš po kojų, tačiau ir viršaus. Saulė jau leidosi iš savo zenito, o neturint jokios priedangos, spinduliai be vargo tvilkė mano jautrią odą. Negelbėjo net ant galvos ir pečių užmestas švarkas.

Žygiavau jau maždaug pusvalandį, svarsčiau kiek dar prireiks nueit, kol ims kankinti slogus troškulys. Lūpos jau dabar buvo išdžiuvusios, o seilės burnoje lipo, tikrai abejojau, kad kur nors netyčia galėčiau surasti buteliuką vandens... Tačiau įveikusi dar vieną kalvą sustojau netikėdama savo akimis, nes dauboje buvo... automobilis. Galbūt nuo karščio man jau vaidenosi, bet mašina atrodė labai reali, todėl greitai patraukiau prie jos.