Neprabudęs Kraujas

24 skyrius /Seni pažadai/

Nežinia kiek laiko taip prasėdėjome guosdamiesi vienas kito draugija. Galiausiai Rėjus atsitraukė ir nuodugniai mane apžiūrėjo ar tikrai nesu susižeidusi, tačiau apart tuzino naujų mėlynių ir kelių įbrėžimų, nieko daugiau neaptiko. Bet štai pats vaikinas neatrodė taip gerai, iš karto pastebėjau neįprastai raudoną kairįjį skruostą, tarsi sumuštas obuolys, o per kaklą ėjo kreivas įpjovimas aplipęs sudžiuvusiu krauju.

- Turėtume pasiskubinti, - pasakė Rėjus bandydamas atsistoti. – Nežinia kiek dar čia gali jų būti...

- Tų kaukėtųjų? – paklausiau taip pat pakildama ant kojų.

- Taip. Jie neduoda man ramybės nuo pat lenktynių pradžios, - susiraukė. – Akivaizdu, kad dabar į jų sąrašą patekai ir tu.

- Ką gi... Džoelis turbūt būtų neapsakomai dėkingas jei jiems pavyktų mane pašalinti, - burbtelėjau sau po nosimi.

Mačiau, kaip Rėjus klausiamai išlenkė antakį, bet apsimečiau to nepastebinti. Tai tebuvo mano reikalas, vargu ar jis labai norėtų klausytis mano nesutarimų su pačiu karaliumi... Nusipurčiau žemes nuo kelnių ir pamėginau susitvarkyti išsidraikiusius plaukus. Net nenorėjau pagalvoti, kaip iš tiesų baisiai atrodžiau, bet vargu ar dabar tai buvo svarbu.

Netrukus Rėjanas paragino keliauti pirmyn ir nieko daugiau nebesakę kiekvienas vėl užsidarėme savo kiaute. Mes buvome gerokai nutolę nuo savo pradinio maršruto, tad suvokiau, kad iki vakaro tikrai nepasieksime saugos punkto. O taip tikėjausi bent šią naktį praleisti saugiai ir pilnu pilvu, bet šis miškas tikrai nesirengė mūsų taip greitai paleisti.

Abu žingsniavome vangiai, o sulig kiekvienu nueitu kilometru Rėjus vis labiau šlubavo ir lėtino tempą. Kelis kartus pasiūliau sustoti ir pailsėti, bet jis užsispyręs norėjo keliauti tol, kol buvo bent šiek tiek šviesos. Negana mūsų prastos nuotaikos ir sopančių kūnų baigėsi ir mūsų maisto atsargos. Slenkant per mišką aptikau kiškio kopūstų, todėl priroviau jų kelias saujas, be didelio entuziazmo sušlamštėm juos vakarienei.

- Gerai, pakaks, - pasakiau sustodama. – Mums abiem reikia pailsėti, tu vos paeini, o ir pati vos įstengiu pavilkti kojas. Negana to baigėsi vanduo, todėl pirmiausia reikėtų pasirūpinti jo atsargomis, kitaip išseksime ir tikrai niekam nebeturėsime jėgų...

Mano džiaugsmui Rėjus sustojo ir net nebandė man daugiau prieštarauti, turbūt net nesiklausė įdėmiai mano pilamos tirados. Pasiduodamas nunarino pačius, galiausiai nusimetė kuprinę ir išsirinkęs, jo manymu, patogiausią medį, įsitaisė prie jo. Šiek tiek pasimečiau laimėjusi net be kovos, buvau pasirengusi ginčytis, o dabar tik žiūrėjau į sustingusį Rėjų, kuris atrodė visiškai atsiribojęs.

- Reikėtų įrengti bent kelis spąstus, - išgirdau atsidūstant Rėjų, jo akys buvo įsmeigtos man kažkur už nugaros.

Vis dar stovėjau savo vietoje nežinodama ko imtis. Norėjau taip pat atsisėsti ir visiškai atsipalaiduoti, bet kažin ar tai pavyktų, be to, Rėjus atrodė kur kas prasčiau nei aš, todėl reikėtų pasiūlyti jam pailsėti pirmam. Prisiartinau ir ėmiau kuistis jo kuprinėje.

- Puiku, o aš pasirūpinsiu, kad turėtume bent šiek tiek vandens...

Suradau plastikinę plėvelę, kurios neleidau išmesti. Būtų daug paprasčiau išgręžti kelis medžių kamienus ir nutekinti sulą, bet tai pasiteisintų ankstyvą pavasarį ir jeigu aplinkui būtų beržų ar bent klevų, tačiau čia aplink vyravo spygliuočiai ir liauni medeliai, kurių kamienus galėjai apglėbti delnais. Todėl pasiėmusi plėvelę, tuščią butelį ir medžiagos atplaišą, patraukiau prie pirmojo pasitaikiusio krūmokšnio, kuris buvo apsipylęs sveikais žaliais lapais.