Neprabudęs Kraujas

22 skyrius /Kompanionas/

Nugara jaučiau medį prie kurio dabar buvau prispausta, o dusinantys gniaužtai nė kiek neatsilaisvino, todėl vis stipriau ėmiau jausti kaip trūksta oro. Apimta panikos ėmiau draskyti priešo gniaužtus nagais, bet atrodė, kad jis to net nepastebi ir jo vienintelis tikslas – nusukti man sprandą. Negalėjau leistis įveikiama taip lengvai, juk ne veltui bandžiau išmokti įvairių kovos technikų, neturėjau būti toks lengvas grobis.

Aš nejaučiau savo priešininko, tik mano kaklą gniaužiančią ranką, tai turėjo būti žmogus, nes užčiuopiau jo švarko kraštą, įsitempusį riešą ir smaugiančius pirštus. Privalėjau jį kaip nors pasiekti, lioviausi blaškytis ir susikoncentravau ties jo riešu, įsitempusios sausgyslės, venos... Suleidau nagus į minkštą odą, jei jis manęs nepaleis spausiu tol, kol išsprogdinsiu jo gyslas laukan. Jei tik man užteks tam jėgų. Jaučiau kaip nagai pradrėskia odą, spustelėjau dar stipriau.

Išgirdau jį tyliai šūktelint ir kelioms sekundėms jo gniaužtai atsilaisvino, pasinaudojusi proga išsivadavau, bet netrukus buvau pargriauta. Visgi to užteko, kad spėčiau pasičiupti pirmą po ranka pasitaikiusią lazdą. Kietas kūnas užgulė mano kojas ir stengėsi neleisti man pajudėti, atsivertusi ant nugaros stipriai sudaviau lazda per sprandą, žmogysta susigūžė, man pavyko išvaduoti vieną koją, todėl sudėjusi visas jėgas spyriau jam kažkur į raktikaulį ir nubloškiau nuo savęs.

Aš vis dar sunkiai žiopčiodama gaudžiau orą, norėjau likti taip gulėti, dilgčiojanti kairioji koja visai nebeklausė, o kai pabandžiau atsistoti, ji išdavikiškai sulinko. Likau klūpėti apsiginklavusi menkute lazda, kuri nuo dar vieno smūgio lengvai galėjo trekštelėti pusiau. Stebėjau kaip mano užpuolikas vikriai pašoka ant kojų rankose jau taip pat spausdamas šaką. Mano situacija buvo apgailėtina, suvokiau, kad klūpodama niekaip šios kovos nelaimėsiu.

Tačiau mano priešininkas nepuolė, liko stovėti sustingęs. Vaikinas buvo prasižergęs ir šiek tiek sulinkęs, pasiruošęs puolimui, pastebėjau, kad jis buvo aukštas ir tvirtai sudėtas, vadinasi beveik dvigubai už mane didesnis. Dėl tamsos įžvelgiau tik jo veido kontūrus, tačiau kai šis žengtelėjo kelis žingsnius artyn, kaip mat atpažinau.

- Rėjanai? – sumurmėjau apimta nuostabos.

Atrodė, kad jis spoksojo į mane lygiai taip pat netikėdamas, regis su palengvėjimu atsiduso, pečiai truputį atsipalaidavo.

- Kaja... Kokį velnią tu čia darai? – ištarė pirmuosius žodžius nepatikliai pakreipdamas galvą.

Rankose vis dar gniaužiau savo apgailėtiną ginklą, kurį netrukus nuleidau ant kelių.

- Ką aš darau? – sugergždžiau sunkiu balsu. – Tu mane užpuolei ir vos nenusukai sprando! – pamėginau šūktelėti, tačiau gerklę pernelyg skaudėjo ir pasigirdo tik duslus švokštimas.

Stebėjau kaip Rėjus numeta į šalį laikytą lazdą ir priėjęs prie manęs atsitūpė. Pirštais atsargiai čiupinėjau savo kaklą, aptikau kelis nubrozdinimus, o ryjant seiles velniškai perštėjo, piktai spoksojau į savo skriaudiką. Jis šiek tiek kilstelėjo mane už smakro ir taip pat apžiūrėjo padarytą žalą.

- Atsiprašau, - sumurmėjo, - palaikiau tave kai kuo kitu.

- Kuo? Tik nesakyk, kad bandai atsikratyti visais žaidėjais, pasitaikiusiais tavo kelyje, - burbtelėjau. – Tu dalyvauji lenktynėse? Nebūčiau patikėjusi.

Rėjus įsmeigė į mane savo juodą žvilgsnį, truputį atsitraukė ir atsisėdo ištiesdamas kojas. Jis atrodė pavargęs, net tamsoje mačiau, kad paakiai buvo stipriai papilkėję, žvilgsnis apsiblausęs.