Neprabudęs Kraujas

23 skyrius /Per bedugnę/

Dar nebuvo prašvitę, kai Rėjus atsisėdo šalia manęs. Nors ir buvau išplėtusi akis ir kruopščiai skenavau kiekvieną garsą, tačiau jaučiausi truputį mieguista, apsidžiaugiau, kai vaikinas pasiūlė nusnūsti valandėlę prieš išsiruošiant į kelią. Daug nesvarstydama susirangiau prie jo šono, mačiau, kad jis dėbtelėjo į mane šiek tiek kreivokai, tačiau neketinau kraustytis kur nors kitur, be to, taip būsiu tikra, kad kol miegosiu, jis niekur nepabėgs.

Visgi į kietą miegą nepanirau. Nors mano vaizduotė skrajojo tarp spalvingų ir painių vaizdinių, kita mano dalis išliko budri: jaučiau šalia esatį kūną, girdėjau šnarančius medžius ir tyliai bruzdančius gyvūnus šešėliuose. Nepaisant dabar apėmusios ramybės būsenos, kūnas atsisakė visiškai atsipalaiduoti.

Kai pirmieji saulės spinduliai ėmė brautis pro medžių šakas, Rėjus bakstelėjo man į šoną ragindamas nubusti. Aplinkui vis dar tvyrojo prietema ir ore sklandė lengva drėgmė, kurį kabinosi už visko, kas pasitaikydavo jos kelyje. Kol vaikinas dalijo mums maisto, prajudinau apstingusius raumenis. Apsidžiaugiau supratusi, kad mano kairioji koja jau buvo sutvirtėjusi ir pavyko be didesnių pastangų atsistoti. Nors ir buvo justi nedidelis šlubčiojimas, tačiau nepaprastai džiaugiausi, kad vėl galėjau normaliai judėti.

- Kur susiruošei? – tuoj pat pasigirdo klausimas, man nutrypčiojus kelis žingsnius.

- Į krūmus, - burbtelėjau per petį, tačiau iš karto sustojau, kai vaikinas taip pat pašoko ant kojų ir prižingsniavo greta.

Nepatikliai spoksojau į jį.

- Ką? Ketini žiūrėti? – prisimerkiau.

- Saugoti, - atkirto. – Negerai pernelyg nutolti. Jei jau ketini man sėdėti ant sprando, tai viską darysime taip kaip privaloma. Eik ana ten, - mostelėjo ranka į vieną krūmą.

- Neturėjau omeny, kad mums reiktų bendradarbiauti taip glaudžiai... – sumurmėjau, bet daugiau nieko nebesakiau ir nudrožiau prie krūmo.

Tikrai nesijaučiau atsipalaidavusi, kai tupėjau už skurdaus krūmokšnio lengvindama savo šlapimo pūslę, o vos už kelių žingsnių stoviniavo Rėjanas, nors ir atsukęs nugarą. Svarsčiau, kad galbūt jis truputį pernelyg rimtai žiūrėjo į mano pasakymą, kad galėsime saugoti vienas kito užnugarį...

Per kitas penkiolika minučių mes šiek tiek užkandome ir panaikinome bet kokius savo buvimo pėdsakus. Šiek tiek panagrinėjome Rėjaus turimą žemėlapį ir abu sutikome, kad turėtume pamėginti nusigauti iki artimiausio saugos punkto.

- Jeigu keliausime be trukdžių ir pakankamai greitu tempu, turėtume jį pasiekti pavakare...

Susikaupusi stebėjau kaip jis nematoma linija nubrėžė mūsų būsimą kelią, kuris ėjo per visą šį mišką. Kai paklausiau kaip jam pavyksta orientuotis esamoje vietoje ir kaip pavyko apskaičiuoti laiką iki mūsų tikslo, vaikinas į plačias kalbas nesileido ir tik burbtelėjo, kad jis jau ne vienerius metus keliauja ir turi nemažai patirties. Prisiminiau savo vaikišką Rėjaus paveikslą ir visas Olivijos pasakotas istorijas apie jį... Jam jau teko patirti ne vieną smūgį, kai buvo dar tik paauglys, kuriam teko atlaikyti karaliaus panieką ir ištrėmimą iš Alba rango. Net ir dabar, kai Matėjas, jam grąžino jo privilegijas, vaikinas neišsižadėjo savo klajokliško gyvenimo... Neabejotinai norėjau užduoti ne vieną klausimą, tačiau abejojau ar dabar jis leistųsi į kokias nors kalbas.

Stengiausi suspėti su jo skubiu žingsniu, kartais atrodydavo, kad vaikinas pamiršdavo, jog kiūtinu jam iš paskos, o staiga prisiminęs greit stabtelėdavo ir atsisukdavo. Ne vieną kartą įpuoliau jam į rankas, nespėjusi sustoti, nes buvau pernelyg susikoncentravusi į savo monotonišką ėjimą. Skatinau save mintimi, jog pasiekus saugos punktą laukia daugybę maisto ir galėsiu apsirūpinti kitais naudingais daiktais.