Neprabudęs Kraujas

21 skyrius /Bėk/

Klūpojau ant kieto akmens ir buku žvilgsniu spoksojau į nesibaigiančią dykumą, ėmiau tikėti, kad ji tikrai neturi pabaigos. Kišenėje sugraibiau kompasą, plastikinis dangtelis buvo įskilęs, turbūt ant jo užkritau, tačiau vidus nepažeistas ir rodyklė šokčiojo į šonus jį sukinėjant. Šiek tiek pasisukau pietų kryptimi ir dar įnirtingiau žiūrėjau ton pusėn, ten turėjo kas nors būti, juk toje pusėje laukė finišas. Bet kad ir kiek žiūrėjau nieko nemačiau. Prasėdėjau sustingusi keletą minučių, kol staiga suvokiau, kad tylą drumsčia keistas tylus dūzgimas. Ėmusi ieškoti jo šaltinio, pamačiau tai, ko nesitikėjau. Tai buvo laumžirgis... dykumoje.

Nepatikliai spoksojau į atklydusį vabzdį. Kaip jis galėjo čia atsirasti? Dykumoje, kur toks plieskiantis karštis? Ne, ne... Netoliese ne toliese yra vandens. Stebėjau kaip jis plazda savo permatomais sparnais, suraizgytas tinklas gaudė saulės spindulius ir mainėsi įvairiomis melsvomis spalvomis. Laumžirgis apsuko keistą ratą ir tarsi supratęs, kad atklydo ne ten, kur jam reikėjo apsisukęs ėmė tolti. Norėjosi jį sulaikyti, nes jo pasirodymas suteikė pojūtį, kad nesu beviltiškai viena. Žinoma, tai buvo kvaila, bet tas miniatiūrinis padaras man suteikė vilties.

Laumžirgis nusklendė dešiniau, stebėjau mažučius plazdančius sparnelius, kol jis visiškai ištirpo mano regėjimo lauke. Nors jau buvau išžvalgiusi visas kryptis, tačiau dabar dar atkakliau įsmeigiau akis pietvakarių kryptimi. Galbūt ten mano išsigelbėjimas? Jau pakankamai laiko kiurksojau ant šios uolos, jei čia pasiliksiu ir toliau tikrai iškepsiu kaip blynas. Be to, kiek ilgai galėjau čia būti įkalinta? Jau kurį laiką buvo pakankamai ramu, tad galbūt saburros jau seniai nebėra. Man nebuvo kitos išeities, tik rizikuoti ir toliau traukti kuria nors kryptimi. Blogiausia, kas galėjo nutikti, tai jog šliužas vėl ims mane gaudyti, tačiau prieš jam spėjant mane pačiupti, būčiau diskvalifikuota ir mano lenktynėms ateitų galas. Apmaudu, kad įstrigau tokioje padėtyje, buvau bejėgė, galėjau tik bėgti.

Galbūt tai tebuvo mano vaizduotės žaismas, bet pasirodė, kad vienoje vietoje dykumos kopos darė keistą lūžį, jos kilo į viršų, kol galiausiai užstojo tolimesnį vaizdą. Širdis viltingai suspurdėjo, kad galbūt būtent ten esama vietovės panašios į tą, kur prasidėjo mano startas. Galbūt ten dykuma baigiasi taip pat staiga, kaip baigėsi miškas, kuriame buvau. Turėjau tai patikrinti, todėl atsargiai nusileidau nuo savo uolos ir sustojau ant uolingos plokštės krašto. Nenumaniau koks atstumas nuo mano dabartinės vietos iki tos aukštos kopos, tačiau ji buvo toli. Abejojau, kad galėčiau iki jos greitai nubėgti, o eiti lėtai negalėjau sau leisti baimindamasi vėl prisišaukti suburrą.

Buvau ištroškusi, o karštis vargino, negana to, jaučiau maudžiant koją. Jeigu įstengsiu nubėgti iki savo tikslo, net neabejojau, kad vos tai pasiekusi griūsiu paslika ir daugiau nebeatsistosiu. Nežinia kiek laiko taip pratrypčiojau bandydama susikaupti ir pasiruošti, bet kiekviena minutė atrodė netinkama.

- Nagi, - burbtelėjau sau po nosimi tvirtai suspausdama kumščius.

Bandžiau save paraginti, privalėjau pasiryžti ir tiesiog liautis galvoti. Kirtau lažybų, kad jei Džoelis dabar mato šį mano neryžtingumą, leipsta juokais. Žinoma, kuriam nors Albai arba bellator vargu ar būtų taip sudėtinga įveikti dar vieną atkarpą... Nenorėjau galvoti apie tai, kad ko gero visa Eridė pamatys mano bėgimą nuo saburros. Tai kas man buvo be proto sunku, kitiems dalyviams nebūtų sukėlę vargo, bet man, paprastai merginai be galių, tai buvo tikras žygdarbis. Nepaisant galimos pajuokos savimi didžiavausi, nes nesuklupau vos susidūrusi su pirmaisiais sunkumais. Neketinau suklupti ir dabar.

Net pati nespėjau susigaudyti, kai šoviau pirmyn. Lengva ristele ėmiau bėgti link paslaptingosios smėlio kopos už kurios tikėjausi surasti išsigelbėjimą. Nors ir stengiausi bėgti ramiai, žinojau, kad jei saburra vis dar yra netoliese, kiekvienas mano žingsnis atsimušantis į smėlį jai suskamba būgno dūžiais. Kai jau buvau nubėgusi maždaug šimtą metrų truputį atsipalaidavau, nes niekas aplinkui nejudėjo, o aš nors ir iš lėto, tačiau mažinau atstumą iki savo tikslo.