Neprabudęs Kraujas

34 skyrius /Kartą, seniai seniai... /

- Kodėl mes sustojome? - staiga pasigirdo įtarus Rėjaus balsas, mano pakeleivis iš karto atsitiesė sėdynėje.

Jaučiausi lyg būčiau truputį apsvaigusi. Svarsčiau kiek žmogaus protas gali pakelti. Neabejotinai to ką man teko suvokti buvo per daug, bet aš neturėjau prabangos vėl nuklysti į savo minčių labirintus. Nespėjau jam atsakyti, kai mano pusėje prasivėrė automobilio durelės ir pasirodė sutrikusi Selija.

- Kas čia vyksta? Pasiklydome? - paklausė pasimetusi. - Jaučiuosi šiek tiek keistai...

Abu draugai žvelgė į mane laukdami atsakymo.

- Aš... - gurktelėjau. - Man kelią pastojo Effigie, - tyliai pripažinau, nemačiau tikslo tai laikyti paslaptyje. - Tai buvo ta pati moteris, kuri mus įspėjo Ugoje, - pridūriau žvilgtelėdama į Rėjų.

Stebėjau jo reakciją. Vaikinas greitai susigaudė, gal netgi pernelyg greitai. Dar po kelių sekundžių pravėrė automobilio dureles ir išlipo laukan. Stebėjau kaip jis apsižvalgė aplinkui, bet rūkas jau seniai buvo išsisklaidęs. Neatrodė išsigandęs, veikiau budrus, negalėjau suprasti ar jis labiau norėjo surasti tą moterį, ar įsitikinti, kad jos nebėra.

- Kokia Effigie? - sukluso Selija.

Aš taip pat išlipau iš automobilio ir nuėjau prie kapoto. Šiek tiek kilstelėjau švarko rankovę ir apnuoginusi riešą ištiesiau pirmyn, melsvi skaičiai virpėdami švietė tamsoje.

- Štai ką ji padarė, - pasakiau. - Rėjau, ar žinai ką nors apie tai?

- Po velnių... - susikeikė jis ir netrukus jau stovėjo greta nagrinėdamas odoje įspaustus skaitmenis. - Ką ji sakė?

- Kodėl esi tikras, kad ji ką nors sakė? - subambėjau po nosimi ir ištraukiau savo ranką iš jo pirštų. - Praeitą kartą ji nieko nepasakė, tai kodėl turėjo šįkart?

Jei iš pradžių jaučiausi pasimetusi, tai dabar jutau kylantį pyktį. Džoelis visada mane stumdė it šachmatų figūrėlę, o dabar Effigie įsakinėja elgtis pagal jų keistus planus. Regis visų akyse tebuvau bedvasė marionetė daranti tai ko reikia kitiems. Kodėl negalėjau nuo to išsilaisvinti, kodėl pagaliau pati negalėjau daryto to, kas man rodėsi esant teisinga?

- Atsipeikėk, elgiesi kaip nesava, - Selija nepatenkinta papurtė mane už peties.

Persibraukiau ranka per susitaršiusius rausvus plaukus ir atsidusau. Ji teisi, elgiausi it suirzęs vaikas, negavęs savo mėgstamo žaislo, manyje iš tiesų sukilo nežinia kokios negeros emocijos. Gal viskas rutuliojosi man nesuprantama vaga, tačiau dėl to negalėjau pradėti puldinėti kitų, tiesiog turėjau išsilaikyti ant kojų, kol viskas grįš į normalią vagą.

- Tu teisi, - atsidusau dar kartą. - tiesiog visą tai mane išmušė iš vėžių, o pastaruoju metu man ir taip sunku jose išsilaikyti. - padariau trumputę pauzę, kad galutinai nusiraminčiau. - Ji sakė, jog kai baigsiu lenktynes, turiu surasti Urgatą, kol neištiksėjo šis laikrodis, - mostelėjau galva į riešą.- Taip pat ji minėjo, kad su kiekviena diena bus vis sunkiau, todėl tikrai įvykdysiu tai, ką ji sakė...iki aštuonių sūnų dienos... - trumpam nutilau, bet netrukus tęsiau toliau. - Nežinau ar tuo tikėti, bet Effigie taip pat užsiminė ir apie Dantės mirtį, - sumurmėjau tyliai. - Pasakė, kad vienu ar kitu būdu jis vis tiek būtų miręs, kadangi matė ir žinojo per daug, o Džoeliui tai nebuvo labai paranku...

Kelias minutes visi tylėjome. Selija žiūrėjo į mane išpūtusi akis, o Rėjus dar labiau susiraukė. Nebeturėjau jėgų, prieš tai mano kūnu plūdęs atsiradęs ryžtas pamažu išgaravo ir vėl jutau, kad likau visiškai tuščia. Visgi neįstengiau nustoti galvoti apie tai, kad galimai Svazilando karalius buvo pasiryžęs pražudyti Dantę. Juk negalėjau tiesiog imti ir patikėti viskuo ką pasakė ta moteris... Iva. Bet kas jei ji teisi? Effigie buvo keisti žmonės, aš apie juos nieko nenumaniau, tik tai ką girdėjau iš apkalbų... Turėjau greičiau kaip nors pasiekti šių lenktynių pabaigą ir išsiaiškinti tiesą.