Neprabudęs Kraujas

37 skyrius /Ne altruistė/

Sėdėjau pačiame priekabos kampe atsirėmusi į kietą kėbulą, sulenkusi kojas ir susimetusi rankas ant kelių. Atidžiai stebėjau Noelį nuo tada, kai čia įlipome. Praėjo jau pusvalandis, tačiau šis daugiau neištarė mums nė žodžio. Jam kažkas buvo negerai. Galbūt jam taip pat kaip ir man jau pradėjo maišytis protas? Galėjau prisiekti, kad kartais jo akyse plykstelėdavo nesuvokiamas liguistas karštis, bet jis paprasčiausiai spoksodavo į tolį ir tiek.

Atsidusau ir ištempiau kojas, ko gero važiavome jau visą valandą, spėliojau ar žiburiai jau pakankamai arti, kad aiškiai būtų matyti finišo stotis. Ar ten mūsų laukia visų karalysčių atstovai? Paprastai laukdavo, bet juk šios lenktynės ne tokios kaip visos buvusios iki šiol. Galbūt lenktynių pabaigoje mūsų lauks kariai su sąrašu rankose ir atidžiai tikrins kas turėjo teisę išgyventi ir kas ne? Ir tuomet jeigu pakliūni ne į tą sąrašą į tave būtų nukreipiamas ginklas ir ištaškomos smegenys. Susijuokiau dėl tokio galimo scenarijaus, kurį sugalvojo truputį pakrikęs mano protas. Būtų tiek daug bereikalingo vargo dėl to...

Sulaukiau pikto mane stebinčios merginos žvilgsnio. Ji mane šiek tiek baugino, atrodė tvirta kaip jautis, o jos raumenų masė nepadarytų gėdos jokiam vyriškiui. Jos varno sparno juodumo plaukai nurėžti trumpai, smilkiniai išskutinėti keistais ornamentais, o palikta ilgoka skiauterė draikėsi nuo vėjo. Veidas truputį ovalus atrodė beveik dailių bruožų, jei ne ta rūškana išraiška. Nejučia vis įsispoksodavau į įžūliai blizgantį auskarą apatinėje jos lūpoje.

Drauge su ja buvęs vaikinas atrodė tik šiek tiek draugiškesnis, be to, kas keisčiausia savo išvaizda buvo beveik lygiai toks pat kaip mergina. Spėjau, kad jie dvyniai, bent jau bet koks pašalinis žmogus lengvai galėjo padaryti tokią prielaidą. Šiaip ar taip jie mane mažai domino, kol nė vienas iš mūsų nieko nedarė. Bent jau kol kas.

Aš ir vėl pasisukinėjau mėgindama atrasti patogesnę sėdėjimo pozą, dėl mano kūno sopulių man greitai pradėdavo darytis nepatogu. Ir tada pastebėjau į mane spoksantį Noelį. Stovėjo nugara į atsirėmęs į vairuotojo kabiną, rankos ištiestos, delnai įremti į rėmą. Šią minutę jis atrodė pavargęs. Džiaugiausi, kad net paties Svazilando karaliaus sūnui šios lenktynės nebuvo tokios lengvos. Pasipūtėlis Noelis visada viską gaudavęs ant auksinio padėklo, dabar taip pat privalėjo kovoti, kad išliktų. Jam turbūt velniškai keista, kad aš vis dar neužverčiau kojų ir netgi esu labai arti finišo. Na, tai buvo staigmena ne tik jam, bet ir man. Staiga pusbrolis atsitiesė ir priėjęs prie krašto pasilenkė į priekį prie kabinoje sėdinčio vairuotojo lango. Žinoma niekas negirdėjo kas jam buvo pasakyta.

Nukreipiau žvilgsnį į priešais mane sėdintį Rėjų, prie jo kairiojo šono susikūprinusi tupėjo ir Selija. Nežinia kodėl mane pasodino atskirai nuo draugų, gal tai tebuvo atsitiktinumas, o galbūt šie turėjo kokį nors slaptą planą... Supratau, kad Noelis, žinoma, turėjo atpažinti Rėjų, todėl nerimavau, kad saugumo dėlei gali jį kaip nors supančioti, juk įsileido jį į nežinia kiek tonų sveriantį metalinį žvėrį. Tačiau jis nieko nesakė.

Vos mums įlipus į mašiną nenuleidau akių nuo Rėjaus, norėjau būti pasirengusi jei jis ketino veikti. Bet jis taip pat nieko nedarė, tik priglaudė delnus prie mašinos dugno. Jo tada buvę suraukti antakiai išsitiesino ir akyse plykstelėjo palengvėjimas. Supratau, kad automobilis buvo iš gryno metalo, vadinasi reikalui esant vaikinas jį galėjo suraityti kaip riestainį. O dabar, ko gero nieko nedarė nenorėdamas kelti bereikalingo konflikto. Ką galėjome žinoti, gal Noelis iš tiesų nuveš mus iki pat finišo...

Nors jau kurį laiką važiavome be jokių nuotykių, manęs vis tiek neapleido nuojauta, kad nutiks kažkas blogo. Noeilis tikrai negalėjo būti mums pasiųsta dovana, greičiau jau bausmė. Nemėgome vienas kito dar būdami vaikais, o mums augant ta antipatija vienas kitam taip pat proporcingai didėjo. Jis pasinaudodavo kiekviena pasitaikiusia proga, kad tik iškrėsti man kokią nors kiaulystę ar kitaip priminti kokia niekam tikusi esu. Ir štai dabar ši ištiesta pagalbos ranka atrodė velniškai įtariai. Ypač po to, kai bandėme juos atskirti, kad mūsų nepavytų.