Neprabudęs Kraujas

29 skyrius /Kilpa/

Širdis stipriai trankėsi beveik atsimušdama į šonkaulius. Žinojau, kad tai artėja, nes oras dūgzdamas spaudėsi aplink mane speisdamas į kampą. Nebuvo kur nuo to pasislėpti, šnabždesys ėjo kiaurai viską, įskaitant ir mane.

Kažkur tolumoje nuaidėjo garsus pokštelėjimas, būtent jis mane ištraukė iš klampaus sapno. Praplėšusi akis pašokau iš savo vietos, kelis kartus sumirksėjau, kol vaizdas akyse išryškėjo, tačiau apsižvalgiusi nepamačiau nieko, kas galėjo sukelti tą triukšmą. Saulė dar tik buvo pradėjusi tekėti, todėl tvyrojo prietema, kelias sekundes neramiai kvėpavau ir mane suerzino, jog jaučiausi it uždususi, pajutau kaip šalia gulėjęs Rėjus taip pat atsisėdo. Iš karto žvilgtelėjau į jį, vaikinas neatrodė apsimiegojęs, o veikiau budrus, nes tiriančiu žvilgsniu apžvelgė miško gelmę.

Netrukus pasigirdo dar vienas pokštelėjimas ir šįkart labai aiškiai supratau kas tai buvo.

- Kažkas šaudo, - sumurmėjau.

- Turime eiti.

Nors nuaidėjęs triukšmas buvo toli, tačiau pranašavo galimą pavojų. Ir tą pavojų neabejotinai kėlė žmogus. Galėjau tik spėlioti iš kur lenktynėse atsirado ginklai... Nebent juos atsinešė kas nors, ko čia neturėtų būti.

Mes greitai pašokome ant kojų ar bent jau aš pamėginau tai padaryti, bet kairioji koja sudrebėjo ir vos atlaikė mano svorį.

- Šūdas, - susikeikiau nervingai.

Nežinia kiek jau buvo prabėgę laiko po mano paskutinės suvartotos dozės vaistų. Norom nenorom, tačiau pripažinau, kad visas šis nesibaigiantis ėjimas tikrai man didelės naudos nedavė. Visgi, vaistai pakankamai gerai atliko savo darbą ir dabar mano koja bent jau nebeištiždavo visiškai atsijungdama.

Susiradau prie juosmens pritvirtintą dėklą, kuriame saugiai laikiau vaistus. Laime, kapsulių dėžutė buvo metalinė, todėl šioji atlaikė visus mano kritimus ir patirtus sumušimus.

- Po velnių, nejau dabar? – nepatenkintas subambėjo Rėjus užsimesdamas kuprinę ant pečių ir kreivai dėbtelėjo.

Bandžiau kuo greičiau susitvarkyti. Atsakiau jam tokiu pat piktu žvilgsniu. Žinojau, kad Rėjų erzino šis mano lėtumas, bet privalėjau padaryti, kas būtina. Vaistai turėjo suveikti pusvalandžio bėgyje, todėl laikinas nerangumas nebuvo jau taip blogai. Vikriai įstačiau kapsulę į nediduką švirkštą ir per kelnių audinį įbedžiau adatą į raumenį.

Kaip įmanydama greičiau susitvarkiau ir susirinkau savo daiktus, deja, ore buvo justi tvyranti drėgmė, todėl švarkas per naktį nė kiek neišdžiuvo, o tik prisigėrė šalčio. Kelnės taip pat liko šlapios, prilipusios prie kojų it varžantys šarvai, jaučiau, kad pėdos batuose buvo ištinusios, todėl apavas šiek tiek spaudė. Ta menkutė šiluma, kurią sugebėjome išsaugoti miegodami, jau seniai buvo išsisklaidžiusi. Neketinau skųstis, todėl sukandusi dantis sekiau paskui skubantį Rėjaną.

Keliavome į priešingą pusę nei buvo pasigirdę šūviai, nė vienas nejautėme noro susitikti su kuo nors ginkluotu. Žygiuodami šiek tiek užkandome, tačiau dabar labiausiai troškau persimauti likusius šlapius drabužius. Deja jų nebuvo kuo pakeisti, o vargani saulės spinduliai šmėkščiojantys pro debesis vargu ar bent kiek pagelbės.

- Ar tau neatrodo, kad mes sukame kažkokiu ratu? - paklausiau maždaug po valandos monotoniško žygiavimo. - Galėčiau prisiekti, kad pro čia mes jau ėjome...

Iš tiesų šis kelias atrodė pažįstamas, kairėje pusėje nuvirtęs medis, o už kelių metrų, išpuvęs kelmas su tuščiu viduriu. Rėjus lėtino žingsnį, kol galiausiai visai sustojo, susiraukęs apsisuko ratu atidžiai nužvelgdamas ir įvertindamas teritoriją.