Neprabudęs Kraujas

30 skyrius /Pavojaus nuojauta/

Blaškiausi tarp to, ką turėčiau pirmiau padaryti. Troškau pulti Dantei ant kaklo ir pasidžiaugti, kad jam viskas gerai, patenkinti savo smalsumą ir sužinoti su kokiais sunkumais jam teko susigrumti, kurie atvedė jį į šią vietą. Bet taip pat norėjau greičiau šokti ant kojų ir ieškoti dar vieno plyšio, kuris vestų pas Rėjų. Negalėjau jo ten palikti. Jis manęs tikrai nepaliktų. Galbūt prieš kelias dienas dar būčiau tuo suabejojusi, bet dabar esu visiškai tikra, kad vaikinas padarytų viską, kad tik mane ištrauktų iš tos situacijos, kurioje dabar atsidūrė pats.

- Kaja, kas tau nutiko? – Dantė spustelėjo mano ranką vėl atkreipdamas dėmesį į save.

Jo prisilietimai buvo tokie šilti ir malonūs. Susivokiau, kad aš vis dar vilkėjau tik plonyčius marškinėlius bei apydrėgnes kelnes, nuo bėgimo viduje jutau kaitinimą, tačiau oda buvo išpilta šalto, lipnaus prakaito. Nenorėjau įsivaizduoti kaip apgailėtinai atrodžiau, ir tai tikrai buvo paskutinėje vietoje, dėl ko turėčiau rūpintis, tačiau manyje snaudžianti moteriškoji pusė, kartais praplėšdavo akis ir mestelėdavo įžūlų komentarą apie mano pasibaisėtiną atvaizdą. Papurčiau galvą nuvydama idiotiškas mintis. Galbūt krisdama susikrėčiau smegenis?

Dantė padėjo atsisėsti ir nestipriai spustelėjo mano dešinįjį petį ragindamas atsiremti į medį. Riktelėjau pro sukąstus dantis. Kelioms sekundėms buvau pamiršusi, kad visgi viena kulka pasiekė savo taikinį. Pirštais persibraukiau per patį, tačiau žaizdos neužčiuopiau.

- Šūdas, - susikeikiau. – Ji neišėjo kiaurai, kulka liko įstrigusi.

- Kulka? – nepatikliai perklausė. – Negirdėjau jokių šūvių.

- Buvau įstrigusi erdvės kilpoje... – atsidusau atremdama galvą į medį. - Bėgau nuo to kaukėtojo, o jis turėjo ginklą. Nebuvai jų sutikęs? Vyrų apsirengusių juoda uniformą ir uždengtais veidais?

Draugas papurtė galvą ir patikino, kad lenktynėse matė tik kitus dalyvius. Dantė įsitaisė man už nugaros, jutau kaip atplėšė prilipusią palaidinę ir truktelėjo medžiagą žemyn šiek tiek apnuogindamas petį.

- Po galais... – sumurmėjo iškvėpdamas orą. – Bet kulka nėra įstrigusi giliai, regis ją matau. Turime išvalyti ir sutvarstyti žaizdą, kad negautum kraujo užkrėtimo, - pridūrė.

Tik dabar pastebėjau, kad vaikinas taip pat turėjo kuprinę, šiek tiek joje pasirausęs ištraukė pirmosios pagalbos rinkinį, kurį viso labo sudarė keli sterilūs tvarsčiai, pleistrai ir buteliukas betadino tirpalo. Aš taip pat tokį turėjau. Prieš imdamasis gydytojo vaidmens, Dantė stabtelėjo prieš mane ir įsmeigė susirūpinusias bronzinio atspalvio akis.

- Kai suvokiau, kad šios lenktynės ne tokios kaip visada... – atsiduso Dantė. - Pradėjau kraustytis iš proto bijodamas, kad tave jos pražudys. – jo pirštai vikriai perbėgo skruostu ir nubraukė susivėlusias garbanas. – Selija tikrai apsidžiaugs tave pamačiusi, - staiga pridūrė kaltai šyptelėdamas, tarsi tik dabar tai prisiminęs. – Sutikau ją prieš kelias dienas, nuo tada keliavome kartu. Keista, kad ji dar nepasirodė, visą kelią buvo netoliese...

Dantė šiek tiek susirūpinęs apsižvalgė aplinkui. Aš taip pat nusekiau jo žvilgsnį, bet visur buvo ramu, nepasigirdo nieko artėjant. Norėjau sužinoti daugiau, kaip klostėsi mano draugų lenktynės, bet gavau paliepimą atsigulti ant pilvo, kad Dantė galėtų pasirūpinti žaizda. Jis pastebėjo, kad buvau vienmarškinė ir beveik suledėjusi, todėl pirma patiesė savo švarką, kuris pasirodė maloniai šiltas. Taip pat savo plačiais delnais kelis kartus perbraukė per mano rankas, pečius ir nugarą. Kūnu nubėgo malonus šiurpuliukas, nes visas Dantė spinduliavo malonią šilumą, numaniau, kad jis tai darė specialiai, kad bent šiek tiek sušildytų. Troškau pasinerti jame, susivynioti į tą šilumą ir tiesiog pagulėti...