Neprabudęs Kraujas

33 skyrius / 65:09:58 /

Mašina riedėjo per kietą smėlį, horizontas buvo juodas be menkiausio šviesos ruožo, tačiau akys to ir neieškojo. Mane visiškai tenkino ši tamsuma, leido susikaupti ir nesiblaškyti, įdėmiai sekiau savo įsivaizduojamą kelią. Mašinos keliamas triukšmas maloniai kuteno ausis, buvau persisotinusi tylumos ir tik medžių šlamesio keliamo triukšmo. Rodėsi, kad taip važiuoti galėčiau nesustodama nežinia kiek laiko. Laime bagažinėje mačiau atsarginį baką degalų, vadinasi važiuoti dar galėsime pakankamai ilgai.

Dėbtelėjau į greta miegantį Rėjaną, jo miego netrikdė besikratantis automobilis ir atrodė netgi pakankamai ramus. Spėliojau ar jis iš tiesų taip kietai įmigęs ar tai tik apgaulingas vaizdas. Vaikinas visada išlikdavo budrus, todėl ko gero ir dabar tai tėra apgaulinga iliuzija. Tvirčiau suspaudžiau vairą ir spustelėjau greičio pedalą, kad pavyktų sklandžiau įvažiuoti į nedidelį kalniuką. Mašinos žibintai buvo ties savo paskutiniąja, todėl apšviesdavo labai nedidelį kelio ruožą, dėl riboto matomumo negalėjau spausti iki galo.

Vairavau jau apie valandą ir jaučiausi kaip niekad žvali. Neišvengiau minčių apie tai, kaip sureaguos karalystė apie mano galias. Kažkodėl įtariau, kad žmonės tai sužinoję nebūtų tokie laimingi, kaip būtų džiaugęsi per mano šešioliktąjį gimtadienį man sulaukus apsireiškimo. Jie bijotų lygiai taip pat kaip dabar bijau pati to, kas mane geba užvaldyti. Perkračiau savo mintis, tačiau neprisiminiau nė vieno Albos, kuris gebėtų tai, ką padariau aš. Argi tai neturėtų visų baugini?

Šiek tiek sulėtinau greitį, nes matomumą apsunkino iš nežinia kur atsiradęs rūkas. Pilkšva dūmų paklodė raibuliavo palei žemę ir su kiekvienu mano nuvažiuotu metru rodėsi vis tirštesnė bei kilo aukštyn. Galiausiai visai sustojau, nes rūkas užgožė visą vaizdą.

- Kas per velnias? – sumurmėjau po nosimi.

Užgesinau variklį ir žvelgiau į besirangančią miglą palei stiklą. Tai nebuvo natūralu, galėjau tai suprasti iš karto. Ištiesiau ranką ir papurčiau Rėjų, tačiau pasigirdo tik tylus niurnesys, vaikinas miegojo toliau.

- Rėjau, - šūktelėjau garsiau.

Tai nedavė jokios naudos. Greitai pravėriau dureles ir iššokau laukan, nuskubėjau prie automobilio galo ir žvilgtelėjau į kitus savo pakeleivius. Acor su Selija taip pat miegojo lyg sapnuotų saldžiausius sapnus. Papurčiau draugę, bet šioji net nekrustelėjo. Tą akimirką pradėjau baimintis, kad vėl nutiks kažkas siaubingo.

- Ak, Kaja, Kaja... – staiga išgirdau skaidrų balsą sau už nugaros. – Vargšė mergaitė, vis atsirandi netinkamoje vietoje, ar ne?

Vikriai apsisukau ir įsižiūrėjau į prieblandą. Pro pilkšvą rūko miglą įžvelgiau artėjantį žmogaus siluetą. Iš karto ištiesiau ranką prie savo diržo, kur turėjo kabėti peilis, tačiau prisiminiau, kad visi mano ginklai ir apsaugos buvo nuimtos, nepasidomėjau, kur šie buvo padėti. Žengtelėjau kelis žingsnius atbulomis ketindama patikrinti automobilio vidų, bet staiga sustojau, kai moters veidas išryškėjo.

Jau buvau ją mačiusi, nors pastarasis mūsų susitikimas tetruko labai trumpai, be to atrodė, kad tai įvyko prieš šimtą metų. Dūmingos akys spoksojo į mane šiek tiek prisimerkusios ir pašaipiai. Rūko gijos tarsi gyvas padaras rangėsi aplink moters kūną, glostė savo čiuptuvais ir bandė pasiglemžti, tačiau ši vis išnirdavo. Viena ranka ji nusitraukė uždangalą nuo veido ir apdovanojo mane kreiva šypsena.

- Effigie... – sumurmėjau.

Kaip ir aną kartą ji vilkėjo keistoką juodą kostiumą su gobtuvu ir veido dangalu, tačiau dabar aiškiai mačiau jos kampuotus veido bruožus, siauras lūpas, išsišovusius skruostikaulius bei spigias pilkas akis. Plonas antakis smalsiai išsilenkė.