Mafijos princesės sugrįžimas

3.5

Palindau po dušu. Išsiploviau galvą ir apsivijus kūną nuėjau į drabužinę manau, kad čia Izabelės kambarys, nes spinta tiesiog lūta nuo džabužių gausos. Viena spinta buvo pilna vien vakarinių suknelių atsidariau ir ėmiau ieškoti kažko tinkamo kaukiu baliui. Radau tobulą. Ji buvo juoda iki pat žemės. Su ilgom rankovėmis, bet jos buvo iš plonyčiu nėrinių. Taip pat nėriniai dengė krutinę ir nugarą. Suknelė laisvai krito nuo klubu ir turėjo skeltuką viso sijono ilgyje. Prie jos susiradau juodus aukštakulnius ir ilgus auskarus. Nuėjau šukuotis. Pagal etiketą plaukai turi būti sukelti. Juos sutvarkyti man prireikė pusantros valandos ir dar valandos pasidaryti vakarinį makiažą. Pagaliau buvau pasiruošusi pasiėmiau kaukę. Dar sustojau prie veidrodžio ir pasidažiau lūpas raudonu lūpdažiu, įsimečiau lūpdažį į delninukę ir nusileidau žemyn. Mano raudonos lūpos buvo vienintelis ryškus akcentas, bet aš vis dar dievinau raudoną lūpdažį.

Apačioje manęs laukė dėdė. Vis jau buvo pasiruošęs. Vilkėjo juodą kostiumą ir rankose laikė paprastą juodą kaukę.

- Atrodai nuostabiai.- pasakė man nulipus.

- Ačiū. Kas mane nuveš?

- Užsakiau tau atskirą mašiną. Čia raktai nuo buto mieste ir adresas. Jei jis sugalvotu tave parvežti namo.

- Gerai. – pasakiau ir išėjome į lauką. Abu į sėdome į skirtingus juodus limuzinus ir dėdės limuzinas išvažiavo, o po dešimties minučių ir mano.

Vairuotojas pranešė, kad jau netoli ir aš užsidėjau kaukę. Staiga sustojome. Atsidarė limuzino durys ir kažkas man ištiesė ranką. Aš į ją įsikibau ir išlipau. Iškart mane apakino fotoaparatų blykstės. Gerai, kad aš su kauke. Pakėliau galvą ir nužingsniavau raudonu kilimu į vidų. Sustojau prie administratoriaus

- Jūsų pavardė? – pasiteiravo jis.

- Hetrevey.

- Kamila? – paklausė ir aš linktelėjau, o jis mane praleido.

Viduje fotografų nebuvo. Vakarėlis vyko galerijoje, todėl nuėjau prie vieno iš paveikslų ir apsimesdama, kad į jį žiūriu ėmiau dairytis Kevino. Staiga kažkas prie manęs priėjo.

- Gražus paveikslas tiesa? – paklausė vyriškis ir aš greitai pažiūrėjau į paveikslą. Tai buvo daugiaspalvė dėme.

- Taip, labai dinamiškas. – pasakiau pirmus į galvą šovusius žodžius.

- Aš Kevinas Gecatė. – prisistatė ir atkišo man savo ranką.

- Kamila Hetervey. – paskiau ir taip pat padaviau jam ranką, o jis švelniai ją pakėlė ir pabučiavo.

- Nesu jūsų čia manęs. – pasakė paleidęs mano ranką.

- Na aš čia pirmą kartą.

- Ir kaip jums.

- Dar nežinau nesenai atvykau, jūs dažnai lankotės panašiuose pokyliuose?

- Taip, mano žmona buvo didelė tokių dalyku gerbėja ir išmokė mane vertinti meną.

- Buvo? – su apsimestine nuostaba paklausiau.

- Na ji mirė. Jau seniai. Gal geriau papasakokite apie save. Kaip jūs čia atsidūrėte?

- Gal gali te kreiptis tu, nes jaučiuosi labai sena.

- Žinoma, bet tada ir tu taip pat kreipkis į mane.

- Na aš gavau nemažą palikimą ir nusprendžiau, kad labdara yra geriausias būdas jį išleisti. Taigi paaukojau šiai organizacijai, o jie mane pakvietė.