Mafijos princesės sugrįžimas

3.34

Kitą rytą pabudau savo lovoje skaudančia galva. Įsisupau į chalatą ir nusileidau žemyn ieškoti vaistų. Virtuvėje sukosi tarnaitė. Pasiėmiau dvi tabletes aspirino ir prisipyliau stiklinę vandens. Viską išgėrus patraukiau atgal į kambarį. Buvau pamiršusi ką reiškia pagirios. Lipau laiptais į viršų, o jais leidosi Kajus.

- Labas mama.

- Ne taip garsiai. Žinai aš per sena taip linksmintis.

- Matau turėjot linksmą naktį. Mačiau tetą Karą miegančia svečių kambaryje.

- Ji vakar gerokai padaugino. Būk geras nežadink lai išsimiega. Aš einu į dušą sakė po pusvalandžio bus pusryčiai tada ir pakalbėsim.

- Gerai. – te išgirdau prieš uždarant kambario duris.

Nuėjau į vonia ir atlikau rytinį ritualą. Apsirengiau ir nusileidau žemyn pusryčiauti. Prie stalo sėdėjo Kajus ir Arija. Man prisėdus šalia jiedu atsisuko į mane.

- Tai mama kaip tau vakar sekėsi?

- Gerai, o judviem? – pasiteiravau.

- Gerai, tik negalėjau paleisti Arijos iš akių, nes vis apspisdavo būrys gerbėju.

- Net ne. Aš tik linksminausi. – aš nusijuokiau iš jų barnio.

- Nikas irgi taip elgdavosi, tik jis žinojo, kad galiu pati savimi pasirūpinti ir niekad nesikišdavo kai neleisdavau.

- Na mama, o tu kokio gerbėjo nesusiradai? – pasiteiravo Kajus.

- Am... kaip čia pasakius. Buvo vienas toks vaikinas. Jis pakvietė mane šiandien pietų, bet aš planuoju neiti.

- Mama, kodėl? Aš žinau, kad po tėčio mirties praėjo nedaug laiko, bet tu turi gyventi toliau. – pasakė Arija.

- Aš taip negaliu. Bijau, kad kai jis sužinos kas aš bėgs kuo toliau.

- O tu jam nesakei savo vardo? – pasiteiravo Kajus.

- Aš pasakiau, kad esu Kamila. Jis man patiko ir nenorėjau jo išgąsdinti. Nu vaikystės turėjau problemą, žmonės vos sužinoję imdavo manęs vengti arba elgtis keistai.

- Suprantu apie ką tu. Mane taip pat persekiojo tėvo pavardė. – pasakė Arija.

- Žodžiu aš vis tiek ten neisiu. Tai gal geriau pakalbėkim apie ką nors kitą.

- Tu privalai nueiti. Kajau, padėk man įkalbėti mamą.

- Mama, Arija teisi tu turi nueiti. Gi nieko neatsitiks jei pabandysi.

- Na garai jau gerai. Dabar vienuolika jis kvietė susitikti antrą, taigi yra laiko. Aš pavalgiau ir einu į sporto salę. Jei kas norėtu prisijungti visada yra laukiami. Ir lai man kas nors praneša kai atsikels Kara. – pasakiau ir atsistojau nuo stalo.

Nuėjau į sporto salę ir atlikau savo įprastą rytinę mankštą ji truko kiek daugiau nei valandą. Nei vienas iš vaikų neprisijungė dėl ko buvau truputi nusiminusi, bet supratau, kad jiems nepatinka kai juos nugaliu.

Po treniruotės palindau po dušu ir grįžus į kambarį radau Karą sėdinčia ant lovos.

- Arija sakė, kad eisi į pasimatymą. – pasakė ji.

- Labas rytas ir tau. Kaip miegojai? – paklausiau apsimesdama, kad negirdėjau klausimo.

- Gerai, bet tu neatsakei į mano klausimą.

- Taip eisiu į pasimatymą. Patenkinta?

- Labai, o dabar einam surasim ką tau apsirengti.

Nežinau kiek laiko mes praleidome mano spintoje, bet galiausiai išsirinkom bordo spalvos suknelę kuri siekė kelius. Suknelė turėjo laivelio formos iškirptę, trejų ketvirčiu rankoves ir buvo prigludusi lyg pirštinė. Atrodžiau seksualiai bet neiššaukiančiai. Kukliai pasidažiau ir perbraukiau plaukus šepečiu. Apsiaviau juodus aukštakulnius ir užsivilkau ilgą juodą paltą.

Nusprendžiau pati nevairuoti. norėjau skambinti vairuotojui, bet Kajus primygtinai reikalavo leisti jam mane nuvežti ir aš galiausia sutikau. Sustojome prie kinietiško maisto restorano ir Kajui palinkėjus sėkmės, aš išlipau. Vėlavau dešimt minučių todėl Maiklą jau radau sėdinti prie staliuko ir sunerimusį.

- Labas, jau maniau, kad neateisi. – pasakė.

- Žinai, moterims reikia daug laiko susiruošti.

- Labai džiaugiuosi, kad atėjai.

- Tiesa pasakius neplanavau, bet mane privertė.

- Kas? – nustebęs paklausė.

- Mano vaikai, labiausiai dukra. – pasakiau ir prie mūsų priėjo padavėja, kuri atnešė meniu.

- Taigi turi dukrą.

- Tiesa pasakius tris ir dar sūnų. Esu daugiavaikė motina.

- Na tikrai nepasakyčiau, turi nuostabia figūrą.

- Ačiū, o dabar tu ką nors papasakok apie savo gyvenimą.

- Na, vaikų neturiu nors labai jų norėjau. Augau vaikų namuose ir niekad neturėjau tikros šeimos. Iš ten išėjęs norėjau ją susikurti, bet niekam nereikalingas beturtis vaiknaminis.

- Užjaučiu, augti be tėvų iš ties sunku. Manieji mirė kai man buvo septyniolikai.

- Tau turėjo būti sunku.

- Ir buvo, bet turėjau šalia savęs žmonių kurie padėjo viską ištverti.

- Aš tokių niekad neturėjau. Na buvo vienas žmogus, bet vėliau jis mane skaudžiai išdavė. Geriau pirmą išsirinkime ką valgysime. – pasakė ir mudviejų akys nukrypo į meniu. Galiausiai prie mūsų priėjo padavėja ir paėmė mūsų užsakymą.

- Dabar tavo eilė. Papasakok ką nors apie save. – paprašė vaikinas.

- Na mano gyvenimas irgi nebuvo rožėm klotas. Kai man buvo septyniolika netikau tėvų. Likau viena dar sužinojau, kad laukiuosi. Susipykau su vaikinu ir išsiskyrėm. Man liko tik bankrutuojantis tėvo verslas ir jo skolos. Daug kartų norėjau pasiduoti, bet neleido išdidumas. Dabar kai prisimenu save tuo laiku tai nesuprantu kaip niekas manęs neišsiuntė gydytis. Dienomis dirbdavau, naktimis gerdavau, tik tais vakarais, kai būdavau su sūnumi pasaulis vėl atrodydavo gražus. Man sunku visa tai prisiminti.

- Suprantu tave. Pakalbėkim linksmesne tema. – toliau kalbėjome apie visokius niekus.

Kai baigėme pietauti, Maiklas pasiūlė pasivaikščioti po netoli esantį parką. Vaikščiojant parku jis visą laiką laikė mano ranką. Jaučiausi labai keistai. Niekad neturėjau tokių normalių santykių. Mums be vaikštant pradėjo temti ir aš nusprendžiau, kad laikas namo. Maiklas norėjo mane parvežti, bet negalėjau jam to leisti todėl paprašiau Kajui, kad atvažiuotų. Sūnus taip troško susipažinti su nauju mano gerbėju, kad net nesiginčijęs atvažiavo ir dar kartu pasiėmė Ariją.

- Manęs jau atvažiavo. – pasakiau rodydama į mašiną.

- Matau, jie nenuleidžia nuo mūsų akių.

- Atsiprašau už juos, bet aš jau senokai nebuvau pasimatyme.

- Gerai, tada duokim jiems suprasti, kad turi nuostabią mamą. – jau ruošiausi klausti ką jis darys, bet nespėjus jis jau buvo savo lūpas priglaudęs prie manųjų. Bučinys buvo kitoks nei buvau pratusi. Jis buvo švelnus ir lėtas. Galiausiai mudu atsitraukėm vienas nuo kito ir aš nuėjau pas vaikus.

- Mama, jis tikras gražuolis. – pasakė Arija ir aš nuleidau akis žemyn.

- Aš nenoriu apie tai kalbėti. Važiuojam namo noriu išlysti iš šių rūbų ir apsivilkti sportinę aprangą.

- Bet judu puikiai tinkat, jis priverčia tave šypsotis. – šį kart jau įsikišo Kajus.

- Aš su jumis apie tai nekalbėsiu. Gal geriau vairuok. – pasakiau.