Mafijos princesės sugrįžimas

3.13

Grįžau į sandėlį pas Lėja ir atidaviau jai pinigus.

- Jisai man pasakė kai ką kas mane sutrikdė.

- Žinau apie ką kalbi. Įvyko toks incidentas vienas iš mano vaikinu man nepakluso ir nužudė Leono žmogų.

- Ką planuoji dėl to daryti? – pasiteiravau.

- Tiesa pasakius nežinau.

- Žinai, jei neparodysi savo valdžios visi manys, kad tu silpna ir gali daryti ką nori.

- Aš negaliu aš niekad to nedariau. Man visad buvo sunku suprasti kaip Rebeka gali taip lengvai žudyti. Aš niekad to nesugebėjau.

- Tu esi stipri ir tai padarysi. Aš tau padėsiu. Jei nori galiu padaryti tai už tave.

- Aš nežinau. Tu nori dėl manęs susitepti rankas?

- Mano rankos jau senai suteptos. Aš tik noriu įrodyti, kad galiu būti naudinga.

- Ką ketini daryti?

- Nudėti jį visiems matant. Taip kad niekas daugiau nenorėtu priešintis.

- Gerai. Padaryk tai. Jis dabar yra čia. – Lėja man parodė vaikiną per stebėjimo kameras ir aš linktelėjau.

Aš tiksliai žinojau kur jis yra ir nieko nelaukus nuėjau ten. Praeidama pasičiupau virvę. Priėjau taip tyliai, kad jis nė nepastebėjo. Užspaudžiau reikiamą tašką ir jam nespėjus prasižioti jau tysojo ant žemės be sąmonės. Keli vyrai kreivai pažiūrėjo į mane, bet liepiau jiems rūpintis savo reikalais, o vieną net priverčiau man padėti. Nesitempėm vaikiną į lauką ir pririšom rankas prie medžio šakos taip kad jis įsitiesė visu ūgiu. Buvau pasiruošusi išsitaikiau ginklą iš už juosmens ir tris kartus šoviau į orą. Staiga čia subėgo visi. Tarp jų stovėjo ir Lėja, o mūsų garbės svečias pabudo.

- Manau jau visi. Taigi jūs čia atėjote, kad išmoktumėte pamoką. Įsakymus reikia vykdyti. Šis vaikinas stipriai susimovė ir užmiršo, kad įsakymus reikia vykdyti ir stipriai juo sulaužė. Gal kas žinot kas jo už tai laukia? – visi stovėjo neišleisdami nė garselio. – Nei vienas. Na ką padarysi. Jo laukia mirties bausmė. Nuo šiol to sulauks kiekvienas nesilaikantis įsakymu. Tik būdami disciplinuoti mes galime būti stiprūs. – tai tarusi paėmiau peilį ir perrėžiau vaikino šoną, o jis garsiai sudejavo. Vis raižiau jo kūną, o mina stovėjo nuščiuvusi. Iš vaikino lupu pasigirdo tylus maldavimas viską pabaigti, bet aš užuot jį nužudžiusi atsitraukiau. – Jei kas nors pamėgins jam padėti to žmogaus laukia toks pats likimas. – įspėjau visus ir nuėjau į vidų.

Susirinkau savo daiktus ir sėdus į mašiną išvažiavau namo. Sustojau prie viešbučio, kai suskambo mano telefonas.

- Sveikas, mielasis. – pasisveikinau su Kevinu.

- Labas, mieloji. – jo balse išgirdau kažkokį nerimą.

- Ar kažkas nutiko?

- Ar tu žinojai, kad Arija turi vaikiną?

- Taip žinojau.

- Po velniais aš jos tėvas, o viską sužinau paskutinis!

- Nusiramink. – iškošiau per sukastus dantis. – Nemanai, kad dėl tavo tokios reakcijos ji ir nesakė? Arina nebėra maža mergaitė.

- Tai dėl visko kaltas aš! Ji dar vaikas! Mano vaikas ir niekas jos neturi teisės liesti!

- Tu girdi ką sakai? Ji nėra tavi nuosavybė ir gali pati rinktis. Gal nusiramink ir pagalvok ką darai. Jei taip šauki ant manęs tai ką padarei Arijai?