Mafijos princesės sugrįžimas

3.25

Mane kažkas parvežė namo. Buvau ištikta šoko. Mano mylimas vyras vaduojasi mirtimi. Kaip turiu pranešti tai Arijai. Susiradau telefoną ir paskambinau Karai.

- Sveika mergyt, kaip sekas?

- Labas, man reikia pagalbos. Pasiimk Ariją ir kalis vyrus sėsk į Lėjos privatų lėktuvą ir atskrisk čia.

- Ar kažkas rimto nutiko?

- Taip, daugiau nežinau kam skambinti.

- Gerai, važiuoju pasiimti tavo dukters. Busiu po devynių valandų.

- Gerai ačiū. – pasakiau ir padėjau ragelį.

- Pone atsiprašau, atvežė poną kur norite, kad jį paguldytumėme?

- Mūsų miegamajame. Aš einu į kabinetą. Kai susitvarkysi su šituo ateik reikia pasikalbėti.

- Gerai pone. – aš nuėjau į kabinetą atsidariau barą ir įsipyliau viskio. Man reikėjo nusiraminti. Po kurio laiko į mano kabineto duris pasibarškino vaikinas.

- Galiu užeiti?

- Taip prisėsk. – jis atsisėdo kitoje stalo pusėje. – kuo tu vardu?

- Eliotas, pone.

- Po aštuonių valandų atvyks Arija. Ji atskrenda su mano geriausia drauge. Reikia, kad jos saugiai nusigautu nuo oro uosto iki čia.

- Supratau pone.

- Taip pat noriu, kad sukeltum visus ant kojų. Visi turi būti čia ir saugoti namą. Bet kada galime tikėtis atsakomojo puolimo. Dar turi atvykti ponas Smitas. Jei jis pasirodys atsiųsk tiesiai čia.

- Gerai pone. Atleiskite, kad kišuosi, bet ar jus apžiūrėjo gydytojas? Ta žaizda rankoje ne kaip atrodo.

- Man viskas gerai tik reikia palysti po dušu.

Išėjus vaikinui nuėjau į savo kambarį ir palindau po dušu. Karštas vanduo atpalaidavo mano kūną ir pamačiau, kad ant rankos nemaža žaizda, tikriausiai kulka nubrozdino. Išsitraukiau vaistinėlę ir apsitvarsčiau ranką. Apsirengiau ir nusileidau žemyn. Svetainėje sėdėjo ponas Smitas ir gėrė arbatą.

- Rebeka, štai kur tu. Buvau nuvykęs pas tavo dėdę. Jis labai nepatenkintas tuo kas įvyko. Jo žodžiais Gregas tai padarė ne mano paliepimu, lai pats prisiima atsakomybę.

- Jei jis mano, kad dėl to nenukentės labai klysta. Aš vis tiek jį sunaikinsiu. Ačiū už pagalbą. – pasakiau ir padaviau lagaminėlį su pinigais.

- Su tavim dirbti vienas malonumas. Jei dar prireiks pagalbos kreipkis.

- Būtinai. Be tavo pagalbos nebūčiau išsivertus. – pasaliau ir palydėjau iki durų.

- Dar pasimatysime. – pasakė jis ir išėjo.

Negalėjau susikaupti visą laiką galvojau ką daryti ir kaip viską sutvarkyti. Nedrįsau nueiti pažiūrėti kaip Kevinas. Per daug bijojau, kad jis nepabus. Ką aš turėsiu pasakyti Arijai? Taip man besiblaškant praėjo kelios valandos ir į namus įėjo Kara su vaikais.

- Rebeka, kas nutiko? – paklausė ji.

- Kodėl Kajus čia? Aš liepiau pasiimti tik Ariją.

- Mama, Kara dėl to ne kalta. Aš ją priverčiau mane pasiimti.

- Nesvarbu eik į savo kambarį ir neiškišk iš ten nosies.