Mafijos princesės sugrįžimas

3.45

Rytą pabudau ant grindų. Mano kūną dengė tik pledas. Apsidairiau, o ant sofos gulėjo visiškai nuogas Maiklas. Aš apsivyniojau savo kūną pledu ir nėjau į virtuvę padaryti mums kavos. Grįžusi radau vis dar mieganti Maiklą. Susiradau ir apsivilkau savo rūbus. Galiausiai pamačiau kad visą laiką į mane spoksojo dvi akys.

- O gal tu nusirenk? Noriu dar kartą pamatyti tavo kūną. – pareiškė jis.

- Ir tau labas rytas. Gerk kavą. Važiuosim pusryčiauti į miestą. – pasakiau ir padaviau jam kavos puodeli.

- Gerai, tik einu apsirengsiu. – pasakė ir dingo man iš akių.

Aš ramiai išgėriau kavą kol jis grįžo ir mes išvažiavom pusryčiauti. Einant Maiklas šlubavo todėl po pusryčiu nuvažiavom į Karos klinika.

- Tu rimtai? Ir ką mes jiems pasakysim? – nepatenkintas paklausė Maiklas.

- Tau nieko sakyti nereiks. – pasakiau ir mudu užėjom vidun.

- Ponia Ruso, ar kas nors atsitiko? – vos įėjus paklausė administratorė.

- Man reikia susitikti su Kara. Ji savo kabinete?

- Taip ponia, pranešiu, kad atvykot.

- Nereikia kelia žinau. – te pasakiau ir mudu patraukėme kabineto link.

- Gi prašiau netrukdyti. – išgirdau šaukiančia Kara kai mes užėjom vidun.

- Ne jau ir aš negaliu užeiti. – ji pakėlė galvą.

- Rebeka, ką čia darai.

- Man reikia, kad apžiūrėtum mano draugą. – paskiau ir parodžiau į Maiklą.

- Gerai prisėskit, sakykit kas nutiko? – paklausė Kara.

- Vakar mano viskinai truputi prisidirbo ir pagavo ne tą žmogų. Na supranti. – Kara piktai dėbtelėjo į mane.

- Gerai sėsk ir leisk man dirbti. – paliepė Kara. – kur skauda?

- Koja. – pasakė jis ir apnuogino žaizdą.

- Gražiai susiūta, bet jūs ją per daug apkrovėt ir viena siūlė trūko. Aš tuoj susiūsiu ir išrašysiu vaistų nuo skausmo. – pasakė ji ir ėmėsi darbo. – Kas siuvo žaizdą?

- Aš, ar ką nors blogai padariau? – paklausiau.

- Ne kaip tik labai gerai. Tau reiktu keisti profesija.

- Oi ne aš ir taip per daug lavonu matau. – net nupurtė nuo minties, kad reiktu dirbti gydytoja.

- Baigiau, o jums patarimas jei norite daugiau čia neatsidurti nepykdykite jos.

- Kara...

- Aš sakau tiesą. Rebeka tikra rakštis subinėje, bet jei būsi jos draugas ji tau visada padės. – pareiškė ši.

- Kara parašau užsičiaupk ir išrašyk vaistų, kad mes galėtume iš čia dingti. – paliepiau ir ji taip padarė.

- Tavo draugė labai miela. – pasakė kai įsėdome į mašiną.

- Aš atsiprašau už tai. Dažniausiai ji taip nesielgia. Geriau sakyk kur tave nuvežti.

- Į klubą turiu darbo. Gal vakare atvažiuosi?

- Pagalvosiu. – pasakiau ir prikandau lūpą.

Nuvežus jį į klubą grįžau namo. Mane pasitiko Kajus.

- Mama kur buvai? Aš tau skambinau.

- Buvau užsiėmus. Kas nors atsitiko? – paklausiau.

- Vakar pas mane buvo dėdė Eimantas. Jis liepė perduoti tau šį laišką. – aš paėmiau jį ir greitai perskaičiau. Ten buvo dar trys pavardės kurias turėjau atleisti.

- Gerai ačiū einu nusimaudysiu pasikalbėsim po valandos sporto salei. – pasakiau ir užlipau į viršų.

Po tos dienos praėjo beveik mėnuo buvo likusi viena diena iki mano gimtadienio. Ryta pabudau savo lovoje nuo baisaus pykinimo. Vos spėjau nubėgti iki tualeto. Jau antrą ryta vemiu. Vakar buvau pas Kara ji padarė mano kraujo tyrimą, bet rezultatai bus tik šiandien po pietų. Nusipraususi ir išsivaliusi dantis nusileidau žemyn. Mane pasitiko pasakiškas blynu kvapas, bet vos įėjus į virtuvę mane supykino. Nusprendžiau, kad pusryčiams man geriau būtu vaisiai ir pasiėmusi obuolį nuėjau į valgomąjį.

- Labas rytas mama, blynu nevalgysi? – paklausė Arija.

- Ne šiandien nėra apetito.

- Mama, mes su Arija norėjom pasiteirauti ar galime atsivesti po draugą į tavo gimtadienį? – paklausė Kajus.

- Žinoma tik nepersistenkit. Vakarėlyje dalyvaus daug garsių ir įtakingu žmonių.

- Gerai mama. – atsakė choru.

- Aš rytoj eisiu su Maiklu. Labai jaudinuosi. Bijau, kad jis pamatęs mano draugus išsigąs.

- Mama viskas gerai, jei jam netrukdo, kad augini keturis vaikus netrukdys ir tavo draugai. – pareiškė Arija.

- Tikiuosi, važiuoju į biurą. Turiu darbo. – pasakiau ir išėjau.

Prie biuro buvau po pusvalandžio. Užlipus į viršu mane pasitiko Luisas kuris pranešė, kad manęs ieškojo Melita. Liepiau ją pakviesti ir nuėjau į savo kabinetą. Po poros minučių pasigirdo beldimas.

- Užeik, - pasakiau ir įėjo Melita.

- Labas ryta ponia.

- Sveika, kada pradėsi į mane kreiptis Rebeka?

- Pasistengsiu, norėjau pranešti, kad atlikau mėnesinę patikrą ir neradau jokių nuotėkių.

- Labai gerai. Rytoj tikiuosi ateisi? – paklausiau.

- Aš tikrai norėčiau, bet negaliu. Niekada nesu buvusi tokio lygio vakarėlyje nežinau ką apsirengti.

- Dėl to mažiausiai jaudinkis. Aš tau atsiūsiu vairuotoją. – pasakiau ir ji nebedrįso ginčytis.

Iki pietų turėjau dar kelis susitikimus. Po jų man paskambino Kara ir liepė atvykti į kliniką. Nuvažiavau ten nerimaudama dėl diagnozės. Vos atvykus Kara mane pasitiko ir nusivedė į kabinetą.

- Ar man kas nors labai blogo, kad nepasakei telefonu? – paklausiau įėjus į kabinetą.

- Nesuprantu kaip tu taip sugebi. Tai juk akivaizdu tu laukiesi. – pareiškė ji.

- Ką? Negali būti.

- Du kartus patikrinau kraują. Tu tikrai laukiesi. Judu su Maiklu saugojotės?

- Aš to nedariau po to kai pabudau. Buvau tikra, kad esu nebevaisinga.

- Pasirodo suklydai. Ką ruošiesi daryti?

- Kaip tai ką? Aišku gimdysiu, tik nežinau kaip sureaguos Maiklas.

- Viskas bus gerai, jei jis tave paliks išspardysiu jo sėdynę.

- Dabar toks netinkamas laikas.

- Kodėl? – sutrikus paklausė Kara.

- Kyla naujas priešas ir aš negaliu būti silpna.

- Tu turi savo vyrus apsistatyk jais, kad tave saugotu. Nepamiršk tu Rebeka Ruso ir gali viską. – Kara visad žinojo ką pasakyti, kad mane nuraminti.

Nusiraminusi grįžau namo ir visą vakarą praleidau su mergaitėm. Norėjau pabūti ramiai ir atsiriboti nuo viso pasaulio.