Mafijos princesės sugrįžimas

3.41

Kajaus pozicija:

Išėjau iš mamos kabineto. Buvau truputi sutrikęs. Niekad nemačiau jos tokios. Atrodė, kad tuoj sprogs iš pykčio. Pirmą kart gyvenime mačiau kaip mama kažką nužudo ir tai tikrai nebuvo mieliausias vaizdas. Prieš prabildamas aš ten stovėjau daugiau nei dešimt minučių ir mačiau kaip ji kankino tą vaikiną. Po to kai ji grįžo iš kalėjimo lyg nesava.

Įsėdau į mašiną ir ruošiausi važiuoti namo, bet suskambo telefonas.

- Klausau. – atsiliepiau.

- Kajau grįžk į mokyklą. Radau Arija tualete nualpusia. Jei nuvesiu ją pas sesutę. Ji paskambins tavo mamai. – pasakė man Felisitė.(Leono duktė)

- Tuoj būsiu, pasistenk ją pabudinti. Neleisk, kad kas ją pamatytu. – pasakiau ir paspaudžiau gazą.

Mokykloje buvau po dešimties minučių. Suradau jas antro aukšto tuolete. Arija buvo gerokai pakalus. Jos riešuose buvo dvi didžiulės žaizdos. Arija sėdėjo atsirėmus į sieną.

- Kaip tu? – pasiteiravau.

- Man viskas gerai.

- Tu atrodai kaip lavonas. Arija jei kas pamatys turėsim problemų. Dabar pat vežu tave pas Kara, kad apžiūrėtu.

- Aš pas ją nevažiuosiu. – pareiškė.

- Dar ir kaip važiuosi. – pasakiau ir paėmiau ją ant rankų.

- Paleisk mane. – pasakė ji man trankydama krutinę.

- Ačiū, Felisite. Lieku skolingas. – pasakiau ir išsinešiau Ariją.

Visą laiką ji daužė mano krutinę, kol aš ją nešiau į mašiną. Vos ją pasodinęs užrakinau mašiną, kad nepabėgtu. Apėjau mašiną ir įsėdęs nieko nelaukiau nuvažiavau link klinikos.

Vos man įėjus, su sese ant ranku, atlėkė kažkokia gydytoja. Ji aišku žinojo kas aš todėl nieko nelaukus pasodino Arija į vežimėli ir išsivežė. Aš ėjau kartu, bet jie man neleido. Neturėjau ką daryti todėl nuėjau pas teta Kara.

- Užeikit. – išgirdau kai pasibeldžiau.

- Sveiki, teta.

- Kajau ką čia veiki?

- Atvežiau Arija. Ji blogai jaučiasi.

- Tikrai eime pažiūrėsime kas jai.

- Aš žinau kas jai, bet man reikia, kad jos nepaguldytumėte.

- Kajau, jei Arijai blogai ne tu, o Rebeka turi spresti ką daryti.

- Mama dabar lyg nesava. Po visų tų įvykiu jai labai sunku. Šiandien su ja kalbėjau apie Arija ir ji liepė man pačiam ja pasirūpinti.

- Sakyk kas jai? – sutrikusi paklausė

- Bulimija be to ji pjaustosi.

- Kajau tai labai rimta. – nervingai pasakė ji.

- Žinau, bet Arijai nepadėsi, laikydama uždaryta. Aš ją čia atvežiau, kad gautu būtinąją pagalbą, o ne tam, kad teistumėte.

- Žinai, tu labai panašus į mama. Eime pažiūrėsime kaip laikos tavo sesuo. – pasakė teta Kara.

Mes nuėjome į vieną iš palatų. Ten jau gulėjo Arija. Jai buvo prijungta lašelinė. Teta paėmė jos kortelę su tyrimais ir ėmė skaityti.

- Gerai aš ją paleisiu, bet tik tada kai baigs lašėti lašelinė. Jai reikia atgauti skysčius. – pareiškė.

- Ačiū, aš tikrai ja pasirūpinsiu. – pasakiau ir Kara nieko nelaukusi išėjo.

- Kodėl tau reikėjo viską jai papasakoti? – piktai paklausė Arija.

- Ką man reikėjo daryti? Tu atrodei kaip gyvas lavonas. Arija tu turi savimi rūpintis. – piktai pasakiau.

- Aš ir rūpinuosi. Per pusmeti numečiau dešimt kilogramu. – didžiavosi ji savimi.

- Sesut tai nėra gerai. Eime aš tau parodysiu kitokį pasauli. Tau nereikia atrodyti kaip kaulu maišui, kad būtum graži.

- Reikia, aš nepatinku Džošui tokia kokia esu. – tvirtai pasakė ji.

- Jis tavęs nevertas. Turi tai suprasti. Jis tik menkysta kurį aš užmušiu dėl to ką tave privertė sau pasidaryti. – niekaip nesupratau kodėl ji taip nepasitiki savimi.

- Ne, prašau aš nenoriu, kad jam kas nutiktu. – maldavo Arija.

- Juk žinai, kad aš dėl tavęs padaryčiau viską.

- Žinau, bet man per daug sunku apie viską kalbėti.

- Tai nekalbėkim. Neužilgo tave paleis ir galėsim važiuoti. Šiandien laukia šeimos vakarienė. Žinai mama jei praleistume greičiausiai užrakintu namie visam mėnesiui. – pasakiau ir abu nusijuokėm.

- Taip, ji stengiasi, bet man atrodo, kad pastaruoju metu ji panirusi į darbą. Dar tas įvykis kai ji pateko į kalėjimą. Aš nesuprantu kaip ji išsis sugeba atsikelti iš lovos. Norėčiau ir aš būti tokia stipri. – ji liūdnai šyptelėjo.

- Ei nesakyk taip. Tu niekada nenorėtum būti tokia kaip ji. Net didžiausiam priešui to nelinkėčiau. Mama, palaidojo tėvus, broli ir du vyrus. Daug kas kalba, kad Rebeka Ruso neturi širdies. Tu nenori būti ja. Tu turi būti savimi.

- Gerai, tiek to. Kada mane iš čia išleis?

- Jau baigė lašėti lašelinė taigi neužilgo. Einu surasiu teta Kara ir ji tave išleis.