Mafijos princesės sugrįžimas

3.47

Prie mūsų priėjo Kajus ir Arija.

- Sveikinam, mama. – pasakė duetu ir apkabino vienas po kito.

- Ačiū – paskiau.

Visas vakaras tiesiog prabėgo akyse. Daug muzikos šokiu ir plepalų apie niekus. Grįžus tik nusimečiau suknele ir kritau į lovą.

Rytą pabuvau nuo spiginančios saulės. Pramerkus akis pamačiau šalia gulinti Maiklą. Jis vis dar miegojo. Išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į dušą. Atlikus rytinį ritualą grįžau į kambarį. Maiklas jau buvo pabudęs.

- Aš norėjau pažiūrėti kaip tu rengiesi.

- Reikėjo taip ilgai nemiegoti.

- Ach tai aš kaltas. Tiek to aš alkanas, kada pusryčiai? – paklausė.

- Kai sugebėsi nusileisti. Taigi greičiau ropškis iš lovos. – pasakiau ir jis tingiai išlipo iš lovos.

Nusileidau žemyn. Ten radau be pusryčiaujančius vaikus. Trūko tik Kajaus.

- Labas rytas, kur jūsų brolis.

- Išvežė Felisite.

- Ji čia nakvojo? – nustebus paklausiau. Vakar buvau per daug pavargusi, kad sužiūrėčiau kas su kuo miega.

- Na taip kaip ir Fredis. – pranešė Arija.

- Kai grįš tavo brolis apie tai rimtai pasikalbėsim. – pareiškiau.

- Tai kas pusryčiams? – pertraukė mūsų pokalbį Maiklas.

- Mes prašėm skrebučiu, bet jei norit galit ko kito paprašyti. – atsakė Arija.

- Man tinka viskas. – pasakė ir atsisėdo prie stalo.

- Pavalgius galėsim eiti apžiūrėti dovanų. Jos jau visos turi būti čia atvežtos.

- Aš negaliu išeinu į miestą. – pareiškė Arija.

- Mes eisim pas drauge. – pranešė Kerė.

- Na ir gerai, mudu su Maiklu išpakuosime viską. – į kambarį įėjo tarnaitė ir patiekė maistą.

Vos baigus valgyti mergaitės dingo. O mes nuėjome į kambarį kuriame sudėtos dovanos. Pora valandų vyniojom dovanas ir plepėjom. Baugiausiai buvo įvairūs papuošalai, Maiklas pamatęs Leono dovanotą karūną pradėjo juoktis. Aš išbandžiau Melitos dovanotą apyrankę, bet ji turėjo tiek daug funkcijų, kad nusprendžiau paprašyti jos, kad parodytu kaip ji veikia.

- Kas padovanojo šitą? – paklausė rodydamas albumą.

- Kara, radai ką nors gražaus?

- Tavo mokyklos baigimo nuotrauką.

- Tikrai ten buvo praėję du mėnesiai po gimdymo ir atrodžiau klaikiai. Žadėjau neiti, bet Eimantas privertė.

- Čia tavo pirmos vestuvės? – paklausė jis rodydamas į mane balta suknele.

- Taip, tą dieną buvau tokia laiminga. Galvojau, kad pagaliau viskas stojo į savas vėžes. Gal galime neklaidžiot po prisiminimus? Dauguma jų labai skaudus.

- Aš tik nori tave geriau pažinti. Juk būsime vyras ir žmona.

- Tu mane jau pažysti. Nežinau ar dabar tinkamas metas, bet noriu tau šį tą pasakyti.