Mafijos princesės sugrįžimas

3.39

Pabudau kitą ryta. Buvo dar anksti. Nusimaudžiau ir nusileidau žemyn. Visi dar miegojo nusprendžiau pagaminti pusryčius. Senai to nedariau. Išsitraukiau ingredientus ir ėmiau maišyti blynus. Jau baiginėjau kai virtuvėje pasirodė mergaitės.

- Labas rytas, mamyte. – pasakė choru.

- Labas, sėskit prie stalo tuoj atnešiu maistą, princeses. – jos linktelėjo ir atsisėdo.

Po minutes pasirodė Kajus.

- Kas čia taip skaniai kvepia?

- Blynai sėsk prie stalo tuoj atnešiu ir paimk ąsoti su sultim. – pasakiau ir jis nuėjo nešinas daiktais.

Baigiau kepti blynus ir nunešiau juos ant stalo.

- Kur Arija? – pasiteiravau.

- Aš čia. Mama tu gaminai? – pasigirdo balsas man iš nugaros.

- Taip, papusryčiaukime kartu. – mes abi atsisėdome ir visi ėmė valgyti.

Man taip gera buvo žiūrėti, kaip visi man brangiausi žmonės sėdi prie vieno stalo.

- Mama, tau reiktu valgyti, kol Kajus visko nesušveitė. – pasakė Arija.

- Kad labai skanu. – sumurmėjo Kajus pilna burna.

- Nekalbėk pilna burna nemandagu. Aš nealkana. Džiaugiuosi matydama visus savo vaikus laimingus.

- Mes taip pat džiaugiamės, kad tu su mumis.

- Mama tau nereikia dėl mūsų jaudintis. – pasakė Kajus.

- Brangusis, mano pareiga jaudintis, bet dabar jums reikia paskubėti, nes pavėluosit. – pasakiau ir visi pakštelėja į žandą išėjo pro duris. Paskutinis liko Kajus.

- Mama viskas gerai? – pasiteiravo

- Viskas gerai. Eik tavęs laukia, o man jau laikas važiuoti į darbą. – pasakiau ir jis pakštelėjęs man į žandą išėjo.

Užlipau į viršų apsirengiau ir pasidažiau. Buvo devynios turėjau tris valandas iki susitikimo. Susiradau savo telefoną.

- Labas, susitinkam ten kur susipažinom. Prašau man reikia draugo. Tavim vieninteliu galiu pasitikėti.

- Gerai, - atsidusęs pasakė. – būsiu po pusvalandžio.

Padėjau ragelį ir susiradau mašinos raktelius. Sustojau netoli prieplaukos, užrakinau mašiną ir nuėjau link pakrantės. Stovėjau po tiltu, kai kažkas palietė mano petį. Aš atsisukau ir puoliau jam į glėbį.

- Aš atsiprašau dėl visko. Ne aš turiu spręsti kaip tau gyventi. – pasakiau.

- Rebeka, tu buvai teisi. Aš išties užmiršau, kas yra svarbiausia. – pasakė jis.

- Man buvo sunku be tavęs. Aš jaučiausi labai vieniša, o dar ir Lėjos nebuvo. Mane užgriuvo bėgos ir aš neturiu daugiau į ką atsiremti. – vaikinas švelniai glostė mano nugara.

- Aš girdėjau, kad tave suėmė. Kaip tu?

- Eimantai aš turiu žiurkių. Kažkas mane išdavė. Per daug atleidau vadeles kažkas mano, kad esu silpna.

- Ką ruošiesi daryti?

- Pirmiausiai surasiu jį. Tada lėtai nudirsiu jam oda, kad jis taptu pavyzdžiu visiems kurie bando mane išduoti. – paskiau ir atsitraukiau nuo jo.