Mafijos princesės sugrįžimas

3.48

Praėjo dar puse metu. Per juos priaugau svorio ir užsiauginau pilvuką. Jau pora mėnesiu nedirbau. Perleidau darbus Eimantui. Jį visą laiką prižiūrėjo Melita ir man perduodavo žinias. Gauja stengiausi prižiūrėti pati, bet man padėjo Lėja. Negalėjau jos apleisti, nes mus vis puolė. Susidarė nauja grupuotė, kuriai labai rūpėjo mane nuversti.

Tą diena pasiėmiau mergaites iš prekybos centro, kur jos buvo su draugėmis. Ėjome link mašinos kai pasigirdo šūviai aš iškart patempiau mergaites už mašinos, bet tuo metu į mane pataikė kulka ir aš suklupau. Galiausiai liovėsi šūviai ir mus apspito žmonės. Kažkas kvietė greitąją aš nesupratau kas čia vyksta. Atsisukau pažiūrėti kaip mergaitės ir pamačiau Kerę susiėmusia sau už šono. Pasirodė greitoji. Ir skubiai uždėjus mus ant neštuvų išvežė į ligoninę.

Girdėjau pypsinčius aparatus. Atsidūriau operacinėje.

- Ponia Ruso, mes privalome skubiai išimti kūdiki.

- Tai imkit nešnekėjus.

- Mes neturime laiko jums atlikti nejautros.

- Imkit greičiau vaiką! – jos paklausė ir ėmėsi darbo. Jaučiau kaip į mano pilvą įsminga peilis ir jis yra perpjaunamas. Jaučiau kiekvieną dūri ir pjūvi, bet nerėkiau tik laukiau kada išgirsiu verkimą. Vos pasigirdus tam maloningam garsui man buvo paduotas vaikelis, bet neilgai galėjau jį laikyti. Gydytoja turėjo mane susiūti, o pediatrė apžiūrėti vaikeli.

Pabudau baltam kambarį. Šalia lovelėje gulėjo mano mergytė. Ji panaši į angelėlį. Atsisėdau ir paspaudžiau gydytojo iškvietimo mygtuką.

- Ponia ruso pagaliau nubudote.

- Kiek laiko miegojau?

- Pusdienį. Kaip jaučiatės?

- Viskas gerai. Kur mano dukros. Jas atvežė kartu su manimi.

- Jos paguldytos už sienos.

- Aš noriu jas pamatyti.

- Gerai liepsiu seselei pervystyti vaiką ir prižiūrėti kol grįšit. – išėjai iš palatos už durų sėdėjo Maiklas.

- Mietoji, tu pabudai aš taip jaudinausi.

- Aš turiu pamatyti mergaites tada galėsim pasikalbėti. – pasakiau ir nieko nelaukus įėjau į palata.

Kira gulėjo apsikabinus pagalvę ir verkė, o Kerė buvo prijungta prie aparatu. Kira išgirdusi, kad kažkas įėjo atsisuko ir pamačiusi mane iššoko iš lovos ir apkabino.

- Viskas gerai aš čia. Viskas bus gerai. – išgirdau kaip vėl atsidaro palatos durys į palatą įėjo gydytojas.

- Sveiki, jūs kaip suprantu esate mama.

- Taip.

- Gerai, mes norėtumėme Kirą paleisti, o Kara bus toliau stebima jos būklė kritinė. – pranešė man.

- Supratau ačiū daktare. – nieko nelaukus aprengiau Kira jos drabužiais ir išsivedžiau iš palatos.

- Rebeka kaip tu? – paklausė Maiklas.

- Man reikia, kad parvežtum Kira namo. Grįžęs paskambink Karai ir papašyk, kad atvažiuotu ir ją atžiūrėtu. Al turi popieriaus ir rašikli? - paklausiau ir jis papurtė galvą. Nuėjau iki registratūros ir pasiskolinusi sudariusi sąrašą grįžau.

- Kas čia?

- Daiktų kuriuos turi man atvežti sąrašas. Jei ko nerasi prašyk Arijos. Ji žino kur viskas sudėta.

- Gerai padarysiu, bet jie norės čia atvažiuoti.

- Jei turi omenyje Arija ir Kajų tai pasakyk, kad jiems negalima išeiti iš namų ir prašau pasistenk kuo greičiau grįžti. – paskiau.

Maiklas daugiau nieko neklausinėjo tik paėmė už rankos Kira ir išėjo. Grįžau į kambarį. Susiradau Melitos dovanota apyrankę savo rankinėje, kuri buvo spintelėje prie lovos ir įjungiau blokatorių. Susiradau telefoną. Pirmas skambutis buvo Lėjai.

- Labas, tau viskas gerai? – paklausė ji.

- Taip aš sveika. Noriu, kad nusiųstum žmonių saugoti mano namus. Vaikai privalo jų nepalikti kol aš nepakilsiu iš lovos.

- Jau padaryta, jei nori galiu atsiųsti ir pas tave pora vaikinu.

- Nereikia aš pati galiu apsiginti.

- Gerai tik būk atsargi.- pasakė ir baigėm pokalbi.

Sėdėjau lovoje ir galvojau, ką toliau daryti. Žiūrėjau į tą maža angelėlį ir supratau, kad jam su manimi nesaugu. Aš esu kažkieno taikiklyje ir jis sunaikins visus kas man brangu.

Paėmiau telefoną ir susiradau dar vieną numerį.

- Klausau.

- Man reikia jūsų paslaugų. Kaip įmanoma greičiau. Adresą atsiūsiu žinute. – panešiau ir padėjau ragelį. – nusiunčiau žinutę su savo koordinatėmis.

Į palatą pasibeldė gydytojas.

- Sveiki, ponia Ruso. Mes norėtume paimti vaikeli ir nunešti į inkubatorių paskutiniai tyrimai parodė, kad jam reikia daugiau deguonies.

- Taip žinoma. Ar būtu galima, kad niekas nesužinotu apie vaiko būklę. Kaip suprantate yra žmonių kurie nori man pakenkti.

- Žinoma ponia Ruso. Be to už durų laukia policija. Jie nori jus apklausti. – pranešė man.

- Gerai aš su jais pasikalbėsiu, bet dabar einu pas dukrą.- pareiškiau.

Už durų mane kaip ir sakė pasitiko policija. Aš jiems pasakiau, kad norėdami mane apklausti turi eiti kartu pas dukrą ir jie nesipriešino. Užėjus į palatą atsisėdau ant lovos ir paėmiau dukrą už rankos.

- Ponia Ruso, gal papasakotumėte kas įvyko? – paklausė pareigūnė.

- Aš nuvažiavau pasiimti dukrų iš prekybos centro. Netikėtai pasigirdo šūviai. Nemačiau iš kur. Ruošiausi patraukti dukras už mašinos, bet mane pašovė. – visą laiką kalbėdama žiūrėjau į Kere.

- Nematėte kas šaudė?

- Ne, viskas vyko labai greitai.

Pasigirdo aparatu pypsėjimas. Ir į palatą sulėkė visi daktarai aš puoliau į paniką. Norėjau apkabinti savo dukrą pajausti jos šilumą, bet mane kažkas laikė. Įprastai būčiau išsivadavus, bet per nėštumą nesportavau, o dar ir po cezario pjūvio silpnai jaučiausi. Aš rėkiau visa gerkle, kad jie gelbėtu mano mažyle. Ji negali išeiti. Jie stengėsi ją atgaivinti, bet galiausiai išgirdau skelbiama mirties laiką. Tą akimirką išsilaisvinau ir pribėgau prie lovos. Apkabinau savo mergyte ir stipriai suspaudžiau. Nejaučiau jos kvėpavimo ant savo odos, negirdėjau širdies plakimo, bet vis tiek sėdėjau ją apsikabinusi ir verkiau. Verkiau taip smarkiai kaip niekada gyvenime. Jaučiau kaip mano širdyje atsiranda didžiulė skylė. Mano isteriškas verksmas gąsdino visus aplinkui, bet man nerūpėjo. Aš tik norėjau, kad mano mergytė pabustu ir apkabintu mane. Taškau iš jos lūpų išgirsti mama.

Netikėtai pajaučiau dūri ir pradėjo atrodyti, kad viskas einasi geriau. Jaučiau kaip mano akys merkiasi, glėbys atsigniaužia.