Mafijos princesės sugrįžimas

3.44

Rebekos pozicija:

Lėtai pramerkiau akis ir pamačiau, kad saulė jau aukštai. Atsisėdau ant lovos krašto, bet vos nekritau atgal, ne pajutau diegiantį skausmą galvoje. Nekenčiu pagirių. Lėtai išlipau iš lovos ir nutipenau į dušą. Atsisukau srovę iki galo ir palindau po šalto vandens srove. Prastovėjau taip tol kol sušalau į ragą ir praėjo galvos skausmas. Pabaigiau savo rytini ritualą ir nusileidau žemyn.

- Labas rytas, ponia, valgysite? – paklausė tarnaitė.

- Taip, bet pirmiausia tabletę nuo galvos skausmo. – pasakiau.

- Žinoma.

- Kur vaikai?

- Prieš pora valandų išvažiavo į mokyklą. – pranešė.

- Gerai tada aš einu į salę. Valgysiu pietus apie pirmą, o vėliau vyksiu į darbą. – pranešiau jai ir nuėjau į sporto salę.

Man reikėjo išjungti protą, o tam labiausiai tiko įjungti raumenis. Pasileidau muziką ir ėmiausi apšilimo.

Praėjo trys valandos ir jau buvo puse pirmos. Užlipau į viršu ir nusiprausus apsirengiau darbinius rūbus, griežto kirpimo mėlynos spalvos suknelę. Nusileidus papusryčiavau ir išvažiavau į sandėlius. Sustojau ir užėjau į vidų. Ėjau link kabineto kai mane sustabdė Jake.

- Ponia, mes pradėjome išmušinėti skolas sekasi gana neblogai.

- Tikrai, parodyk sąrašą kas dar liko. – ji man padavė ir ten tebuvo trys pavardės.

- Šiuos tris turėtume aplankyti dar šiandien. Gerai pranešk kaip seksis. – pasakiau ir Jake jau ruošėsi eiti. – Po vakar viskas sutvarkyta? – pasmalsavau.

- Taip, neliko nė ženklo, tik baimė visų akyse.

- Ką jie kalba? Mano, kad aš per žiauri?

- Jie bijo. Derekas buvo tau artimas, o tu be jokio gailesčio jį nužudei.

- Jis buvo išdavikas. Nesvarbu einu į savo kabinetą turiu daug darbo. – pasakiau ir nuėjau į kabinetą. Kaip visada tvarkiau dokumentus ir nė nepajaučiau kaip eina laikas. Netikėtai kažkas pabeldė į duris.

- Ponia labai atsiprašau, kad trukdai, bet mums reikia jūsų pagalbos.

- Gerai, bet turiu tik pusvalandį po to turiu išvažiuoti. – pasakiau pažiūrėjusi į laikrodį.

- Manau tiek laiko neprireiks. – aš atsistojau ir nuėjau paskui ją.

Sustojome prie vieno iš darbo kambarių.

- Nejau parsivežėt kažką čia.

- Taip jis kažkokio klubo savininkas ir reikalauja susitikti su tuo kas čia vadovauja.

- Tiek to sutvarkysiu viską. Kur Jake?

- Viduje su juo. Jis labai nenorėjo jūsų kviesti, bet nebebuvo kitos išeities. – pasakė ir aš įėjau į vidų.

Vaizdas kurį pamačiau kitam būtu pasirodęs klaikus, bet aš buvau prie to pratusi. Prie kedės sėdėjo pririštas vyriškis. Jis buvo visas kruvinas. Jake stovėjo šalia jo ir ruošėsi susmeigti peilį į jo šlaunį.

- Užteks, dabar perimsiu aš. – pasakiau ir Jake sustojo.

- Ponia, jis nesutinka sumokėti.

- Gerai, manau susitvarkysiu. O jūs kvailiai galėjot tiesiog pasiimti pinigus iš jo seifo. – pasakiau ir priėjau prie vyriškio. – nagi aš nenoriu išsitepti šios suknelės, gal susitarkim gražiuoju. – paprašiau ir atsitūpiau, kad mūsų akys būtu viename lygyje.

- Kamila? – sutrikęs paklausė vaikinas ir aš atidžiai į jį pažiūrėjau.

- Lauk, visi! – surikau ir visi be klausimu pasišalino.

- Kamila ką čia darai? – vos apversdamas liežuvį paklausė.

- Man čia viskas priklauso. Kodėl man nesakei, kad klubas tavo? – pasakiau ir atrišau jį.

- Nenorėjau, kad susižavėtum manimi dėl pinigų. – išlemeno Maiklas.

- Aš labai atsiprašau už viską. Aš dėl to kalta. Jei būčiau žinojusi nebūčiau leidusi jiems taip pasielgti.

- Aš išgyvensiu.

- Mudu tuoj pat išeinam iš čia ir aš sutvarkysiu tavo žaizdas. – pasakiau ir padėjau jam atsistoti.

- Aš nežinau ar man pavyks. – pasakė ir sudejavo nuo skausmo. Aš išėjau ir susiradau pora vaikinu.

- Nuneškit jį į mano mašiną. – paliepiau ir jie nieko neklausinėję vykdė.

- Ponia ar kas ne taip? – paklausė iš kažkur atsiradęs Jake.

- Taip jis labai svarbus asmuo. Susitvarkyti ir nesiimkit savaitgali naujos veiklos aš geriausiu atveju pasirodysiu pirmadieni. Skambink man tik kritiniu atveju. – sudiktavau nurodymus ir įsėdau į mašiną.

Važiavome apie penkiolika minučių kol pasiekėme Maiklo namus. Padėjau kam išlipti iš mašinos.

- Mes eisime lėtai. – jis remdamasis į mane išlėto nuėjo iki namo ir įėjo vidun.

- Eime į virtuvę. Ten yra vaistinėlė. – pasakė ir mes patraukėm ten. Aš padėjau jam užlipti ir atsigulti ant stalo. – vaistinėlė virš kriauklės.

Paėmiau vaistinėle, prisipyliau švaraus vandens, susiradau švaru rankšluosti ir degtinės. Buvau visiškai pasiruošusi darbui. Pirmiausiai atsidariau vaistinėlę ir susiradau žirkles. Perkirpau jo rūbus ir atsargiai juos nuplėšiau nuo kūno. Maiklas garsiai suinkštė. Suvilgiau rankšluostį ir ėmiau valyti kraują. Galiausiai radau žaizdas didžiausia buvo kojoje. Susiradau adata ir siūlą atsukau degtinės butelį ir dezinfekavau adatą bei žaizdą. Jis suinkštė.

- Aš labai atsiprašau, bet taip reikėjo. Dabar aš užsiūsiu žaizdą. Turėsi gulėti ramiai kitaip liks bjaurus randas. – pasakiau ir ėmiausi darbo. Lėtai siuvau žaizdą. Stengiausi, kad kuo mažiau skaudėtu, bet nelabi pavyko. Galiausiai baigiau ir apvyniojau žaizdą. Kai viskas buvo baigta padėjau jam nulipti nuo stalo ir atsisėsti ant kėdės.

- Kuo tu man dezinfekavai tą žaizdą? – paklausė ir aš padaviau degtinės butelį, kurį vaikinas iškart užsivertė.

- Ramiau, tau reiktu pristabdyti.

- Gerai, dabar eime į svetainę. Aš prigulsiu ant sofos, o tu man papasakosi kas čia įvyko. – taip ir padarėm.

- Gerai, dabar manau pats laikas tau sužinoti viską apie mane. Pradėkim nuo mano vardo. Aš esu Rebeka Ruso. Mano tėvas buvo vienas didžiausiu narko baronu. Aš esu vienintelė gyva jo palikuonė. Esu pati baisiausia ir galingiausia mafijos bosė istorijoje. – pasakiau ir nutilau.

- Kodėl man prisistatei kaip Kamila Gecatės? – sutrikęs paklausė jis.

- Toks buvo mano vardas kai gyvenau Italijoje su vyru. Nenorėjau, kad sužinotum kas aš ir manytum, kad esu beširdė kalė. Mano pavardė yra dovana ir prakeiksmas. Ji man suteikė galios, bet atėmė meile. – kalbėjau sunkai jaučiau kaip skausmas kaupiasi krūtinėje.

- Aš tave suprantu. Pats nepasakiau kas esu iš tiesų, bet nuo šiol būsime atviri vienas su kitu. – pasakė ir prisitraukęs pabučiavo.

Nauja dalis jau čia kita jei pasiseks bus rytoj