Mafijos princesės sugrįžimas

3.32

Praėjo pusmetis kai grįžau į darbus. Vėl esu Rebeka Ruso. Dienas leidžiu biure arba sandėliuose, o vakarais važiuoju į lenktynes, leidžiu sporto salei ar šaudykloj. Naktimis užmiegu tik išgėrus Karos išrašytu vaistų. Jau senai nesijaučiau tokia vieniša. Žinoma turiu vaikus. Nors ir juos retai matau tik per šeimos vakarienę kiekvieną ketvirtadienį. Arija susirado draugių ir laiką leidžia su jomis, mergaitės elgėsi taip pat. Dažnai pas jas nak0voja draugės. Kajus jau kita kalba. Tiesa pasakius nelabai žinau ką jis veikia, bet namie tikrai nebūna.

Dabar sėdėjau savo kabinete sandėliuose. Pas mane buvo atvažiavęs Leonas. Jis man pasakoja apie kažkokį vaikiną, kuris atsidarė jau trečia klubą mano rajone, o nieko mums nemoka. Nesuprantu kodėl tik dabar apie tai sužinau. Nors gal ir nenuostabu. Visą pusmetį buvau taip užsikasus darbais, kad niekuo daugiau nesidomėjau.

- Turėtum prasiblaškyti. Man jau darosi neramu dėl tavęs. Po to kai grįžai visiškai pasinėrei į darbą. Aš suprantu, kad tau sunku dėl Kevino mirties, bet turi gyventi toliau.

- Aš ir gyvenu. Tik man sunku jau senai nesijaučiau tokia vieniša.

- Tau reikia prasiblaškyti. Aš su keletu draugų einam atšvęsti mano gimtadienio. Pasiimk tą savo draugę daktarę.

- Na jei kvieti tai negaliu atsisakyti.

- Gerai šį vakarą atsiųsiu automobilį tavęs paimti. Būk pasiruošus devintą.

- Gerai tik pirma reikia paskambinti Karai. Nesu tikra, kad jie sutiks.

- Gerai skambink, nes aš atsisakymu nepriimsiu. Mano žmona labai nori su tavimi susipažinti.

- Aš taip pat noriu su ja pagaliau susipažinti. – pasakiau.

- Gerai aš turiu dar keletą reikalų, susitiksim vakare. Jei nepasirodysi atvažiuosiu pats tavęs pasiimti. – pasakė ir išėjo.

Leonas vienintelis žmogus kuris mane visad palaikė. Lėja jau keturis mėnesius reabilitacijos klinikoje, o Eimantas su manimi nesišneka. Na dar yra Kara, bet aš jai negaliu pasakoti visko, nes ji pasirinko pati išeiti iš gaujos ir turiu gerbti jos pasirinkimą.

Susiradau telefoną ir surinkau Karos numerį. Telefonui supypsėjus antrą kartą ji atsiliepė:

- Sveika.

- Labas, ką veiki šį vakarą? – pasiteiravau.

- Kaip ir nieko, o kas?

- Tada eini su manimi į klubą. Leonas kviečia.

- Aš ten nieko nepažystu eik viena.

- Susipažinsi. Jis prašė, kad tave atsivežčiau. Prašau aš nenoriu eit viena.

- Gerai jau gerai. Ką su tavimi padarysi.

- Tu pati geriausia. Atvažiuosi pas mane ar tave reiks paimti?

- Atvažiuosiu. Kada reikia būti?

- Devintą atvažiuos mašina manęs tai gal tu atvažiuok pusę devynių.

- Gerai būsiu. Iki.

- Iki. – pasakiau ir padėjau ragelį.

Dabar buvo tik trys. Turėjau apsčiai laiko, bet nusprendžiau, kad šiandienai užteks dirbti. Pasiėmiau rankinę susimečiau būtiniausius daiktus ir sėdusi į savo džipą patraukiau namo.

Namie mane pasitiko šūksniai. Nuėjau ten iš kur sklido riksmas. Pasirodo tai buvo Arijos kambarys. Kajus ir Arija barėsi.

- Kaip tu gali taip elgtis, juk žinai, kad jis mano draugas. Tu specialiai elgiesi taip, kad mes susipyktume. – drėbė Kajus

- Visada svarbiausias tu! Kaip jūs galit susipykti, jei tavęs net nebūna mokykloje!?

- Ne tai tėra svarbiausia. Aš nenoriu, kad koks kvailys tave įskaudintu.

- Kaip man gyventi kai tu visad kvėpuoji į nugarą? – rėkė Arija.

- Kas čia vyksta? Visi namai skleidžiasi nuo judviejų balsų.

- Mama, gal gali jam liepti nesikišti į mano gyvenimą? – suzyzė Arija.

- Kajau turi leisti savo sesei gyventi. Ne tu o ji turi atlikti sprendimus. Tai Arijos gyvenimas ji turi klysti ir mokytis iš klaidų. – išdėsčiau aš.

- Bet mama ji daro didžiulė klaidą.

- Tą patį man sakė mano brolis kai susitikinėjau su tavo tėvu, bet va žiūrėk viskas išėjo į gerą.

- Gerai jau gerai, o ką tu taip anksti veiki namie?

- Su Kara šiandien einam į miestą pasėdėti. Gal išgyvensit vieną vakarą be manęs.

- Žinoma. Mergaitės vis tiek miega pas draugę, o mudu išeinam į vakarėlį.

- Tada gerai. Aš džiaugiuosi, kad judu daug laiko praleidžiate kartu. – pasakiau ir apkabinau juos. – Žinau, kad nesu pati geriausia motina, bet aš stengiuosi.

- Mama, viskas gerai, mes tave labai mylim, kaip ir mergaitės. Mes visi suprantam, kad tu esi apsikrovusi darbais ir ne visada turi laiko, bet vistiek mus myli. – pasakė Arija.

- Gerai aš einu ruoštis, nes nežinau ką rengtis. – pasakiau ir išėjau į savo kambarį.

Palindau po dušu ir atlikau visą vonios ritualą. Apsisukau rankšluosčiu ir nuėjau į drabužinę. Visiškai neįsivaizdavau ką rengtis. Vis dar rengiausi juodai, bet tai buvo gimtadienis ir nenorėjau atrodyti kaip per laidotuves. Niekaip negalėjau rasti tinkamo rūbo.

Netikėtai išgirdau beldimą ir leidau užeiti. Drabužinėje pasirodė Arija.

- Mama ar galiu pasiskolinti tavo plaukų laką, nes mano baigėsi? – paklausė ji.

- Taip žinoma, jis prie veidrodžio.

- Ką čia darai?

- Sprendžiu amžiną moterų problemą. Ką man apsirengti? – Arija ėmė juoktis iš manęs.

- Leisk padėsiu. Kur jūs einat?

- Į klubą. Visi mano, kad man reikia pasilinksminti.

- Štai ši. – pasakė paėmusi tamsiai mėlyną suknelę. – ji atidengia nugarą ir atrodo seksualiai, bet neturi dinelės iškirptės priekyje todėl nėra vulgari.

- Ką aš be tavęs daryčiau.

- Nežinau, bet nepamiršk plaukus reikia sukelti į viršų, taip tau labiau tinka.

- Gerai, ačiū. – pasakiau ir ji dingo.

Apsivilkau suknelę ir nuėjau prie veidrodžio. Pasidariau vakarinį makiažą ir sukėliau plaukus į didelį kuodą, bet kelioms garbanoms leidau laisvai kristi ant mano veido. Viską baigus žvilgtelėjau į laikrodį ir supratau, kad jau aštuonios. Supratus, kad neužilgo pasirodys Kara nusileidau žemyn. Ten prie laiptu stovėjo piktas Kajus.

- Kas nutiko? Ko toks piktas?

- Arija kuičiasi ilgiausiai. Jau senai turėjom išvažiuoti.

- Ji mergina ir jai reikia laiko susiruošti.

- Galėtu ir paskubėti visi jau mūsų laukia. – išgirdau kaukšint kulniukus.

- Va ji jau nusileidžia.

- Pagaliau. – piktai sušnypštė Kajus.

- Vaikai būkit atsargūs ir nepamirškit, kad aš per jauna tapti močiute todėl naudokit apsaugas. – pasakiau, o jie ėmė juoktis.

- Nesijaudink dėl to mama. – pasakė Arija ir jie abu išėjo.

Pagaliau parašiau dalį. Tikiuosi patiko ir laukiu  jūsų nuomonių.