Mafijos princesės sugrįžimas

3.27

Išlipau iš dušo ir nuėjau ruoštis. Baigusi vėl pažvelgiau į veidrodį. Dabar atrodžiau visai kitaip. Tamsūs plaukai buvo surišti į tvarkingą kuodą, paakiai užmaskuoti, akys padažytos. Vilkėjau juodas timpas ir juoda maikutę. Ši apranga puikiai tiks vykti į sporto salę. Atrodžiau labai tvirta, nors tokia ir nesijaučiau, bet niekas negali šito sužinoti.

Nusileidau žemyn ir vietoj pusryčiu išgėriau kavos. Turėjau būti žvali. Per dideli statymai, kad viską atiduočiau į likimo rankas.

- Ponia, viskas jau paruoštą. – praneša man vienas iš vyru.

- Gerai, tuoj ateisiu. – pasakiau ir jis pasišalino iš kambario.

Aš susikaupiau ir nuėjau į mašiną. Nieko nelaukusi įsėdau ir mes išvažiavome. Sustojome prie už miesto esančiame sporto klube. Šitą vietą išrinko Eliotas, nes ji geriausiai tinka, kad mano planas pavyktu.

Apsidairau ieškodama vaikino, bet jo niekur nesimato. Jis greičiausiai vykdo kita plano dalį. Užėjus vidun iškart pamatau ringą. Aplink nėra nei vieno žmogaus todėl nusispiriu batus ir imuosi apšilimo. Vos įpusėjus pasirodo dėdė lydimas tetos ir keliu apsauginiu. Jis, netaręs nei žodžio, imasi apšilimo. Galiausiai abu baigę užlipame į ringą.

- Pasiruošęs gauti į kailį? – paklausiu ir kreivai šypteliu.

- Tik ne nuo tavęs? Atrodai gerokai suglebusi.

- Dar pažiūrėsime. – pasakau ir kažkas paskelbia pradžią.

Dėdė puola pirmas, bet aš išsisuku ir trenkiu jam iš apačios į žandikaulį. Jis truputi susvyruoja, bet greitai atsigauna ir trenkia man, bet aš atremiu smūgį. Taip mušamės kuris laikas aš išsisukinėju, o jis beprasmiškai mojuoja kumščiais. Galiausiai man pabosta ir imuosi iniciatyvos. Išsisukus nuo dar vieno smūgio ir trenkiu iš alkūnės į nugarą. Dėdė suklumpa. Nieko nelaukus spiriu į koją ir prispaudžiu jį prie žemės užguldama visu kūnu. Jaučiu kaip dėdė muistosi, bet aš dar stipriau jį prispaudžiu. Girdžiu kaip kažkas skaičiuoja ir paskelbia, kad aš laimėjau. Atsitraukiu ir padedu dėdei atsistoti, bet šis užuot susitaikęs su pralaimėjimu bando man trenkti ir aš užspaudžiu tašką kakle. Dėdė krenta be sąmonės.

- Kai pabus pasakykit jam, kad bet koks bandymas man pakenkti baigsis jo ir visos jo šeimos mirtimi. Jam lieka jūsų vila ir baras, jei kas nepatinka lai nešdinasi iš Italijos. Dabar ji priklauso man. Jūsų sandėliai ir pagrindinė būstinė jau perimti. – pasakiau ir išlipau iš ringo.

- Kaip suprast perimti? – sutriko teta.

- Kol aš terliojausi čia su jumis, mano vyrai užėmė jūsų būstinę ir sandėlius. – pranešiau.

Baugiau nieko nesakiau tik išėjau iš sporto salės kur manęs jau laukė vyrai. Jie nieko neklausinėjo tik vienas atidarė galines mašinos dureles ir aš įsėdau. Jie nuvežė mane į dėdės būstinę. Mus pasitiko Eliotas.

- Ponia, viskas vyko palei planą.

- Puiku, eime kur ramiai pasikalbėti. – pasakiau ir užėjau vidun.

Užėjus vidų mus pasitiko vyrai tvarkantys lavonu liekanas. Vaizdelis tikrai nebuvo iš mieliausiu. Priėjome galinį kabinetą ir uždarius duris aš pradėjau kalbėti:

- Kokie mūsų nuostoliai?

- Žuvo dešimt vyrų ir keliolika sužeistų.

- Padenkim visas gydimo ir laidojimo išlaidas, jei reiks padėkit jų šeimoms atsistoti ant koju.

- Gerai ponia.

- Gali mane vadinti Rebeka?

- Žinoma. – pasakė Eliotas ir šyptelėjo.

- Aš greitai turėsiu išvykti ir noriu, kad tu imtumeisi čia viskam vadovauti.

- Man būtu didelė garbė.

- Busi atskaitingas tik man. Prieš išvažiuojant noriu daugiau sužinoti kaip čia viskas vykstą ir padėti sutvarkyti visus nesklandumus.

- Gerai, ponia. – aš piktai dėbtelėjau į jį. – Rebeka. – pasitaisė.

Visą savaitę praleidau susitikinėdama su tiekėjais ir tvarkydama kitokius reikalus. Reikėjo visiems parodyti, kas čia šeimininkas. Daug kam nepatiko, kad viskam vadovauja moteris, bet jie nusiramindavo, kai sužinodavo, kad dirbs su Eliotu. Italai kaip ir visi kiti visiškai nuvertino moterų talentą. Senai buvau prie to pripratus.

Pasibaigus savaitei grįžau į Amerika pas vaikus, bet nė nespėjus išlipti iš lėktuvo mane užklupo negandos. Tai prasidėjo nuo Leono skambučio.

- Tu mane persekioji? – atsiliepiau nepatenkinta. Niekas nežinojo kada grįšiu.

- Ne, o tu jau grįžai?

- Taip ką tik nusileido lėktuvas. Ar kas nors atsitiko?

- Taip, tavęs nebuvo pusantros savaitės. Kažkas sušaukė susirinkimą. Jis mano, kad tu nepatikima. Turi skubiai čia atvažiuoti.

- Man pavyks atvykt tik per pora valandų, juk žinai, kad visur kamščiai.

- Mano motociklas stovi saugomoj aikštelei prie oro uosto. Atsiusiu tau visus duomenis žinute. Pasiskubink.

- Gerai, lekiu. – pasakiau ir pasiėmusi rankinę nulėkiau į oro uosto tualetą. Dar niekad neteko ten persirenginėti, bet neturiu kitos išeities.

Susiradau tuščia kabiną, uždariau klozeto dangtį ir pasidėjau rankinę. Išrausus visą radau juodus džinsus ir maikutę. Turės tikti, su sijonu gi nevažiuosiu motociklu. Dėvėjau aukštakulnius ir kitų batu neturėjau taigi turės tikti. Sumečiau visus daiktus atgal į rankinę ir išėjau iš kabinos. Dar pasidažiau lūpas raudonu lūpdažiu ir nuėjau link motociklo. Viską radau ten kur ir rašė Leonas. Taip pat radau ir jo odinukė. Užsimečiau, kad nebūtu šalta važiuoti.

Į vietą atvykau per penkiolika minučių. Dvidešimt jei skaičiuosim persirenginėjimą. Lauke manęs laukė Leonas.

- Rebeka, pagaliau tuoj prasidės karas. – pasakė ir aš nusiėmiau šalmą.

- Viskas bus gerai. Grįžo Rebeka Ruso tuoj pasaulis lenksis po mano kojom.

- Gerai eime. Tik buk gera nekrėsk nieko kvailo. – pasakė ir mes nuėjome į vidų.