Demaskuota (✔)

•2•

Automobilis dvokė rūkalais ir Harli nužvelgė salone besimėtančias tuščias alaus skardines. Taip, nieko gero. Vyrukas aiškiai mėgsta pasilinksminti. Tuo tarpu jos naujasis pažįstamas spustelėjo akseleratorių ir nesismulkindamas uždėjo vieną ranką jai ant šlaunies. Harli sukando dantis bandydama nereaguoti į norą liepti jam nelįsti. Vyro pirštai pajudėjo aukštyn koja ir nesusilaikiusi ji nustūmė jo delną:

-Pirma gauk ką žadėjai.- pareiškė kategoriškai.

Tuoj pat susigaudė smarkiai rizikuojanti. Skyriuje jai buvo sakyta, kad jokiu būdu nebūtų grubi su klientais, bet dabar tiesiog negalėjo išpildyti tokio prašymo. Jautėsi šlykščiai. Nenorėjo būti liečiama ir operacijos sėkmė kažkodėl nesugebėjo paimti viršaus jos mintyse. 

Gal ji tiesiog nebuvo skirta tokiam darbui? Ar negalėtų Railis jos grąžinti į kelių policiją jei nueitų pasikalbėti? Bet atsisakymas atsidurtų jos byloje ir tada apie jokį paaukštinimą ateityje nė neverta svajoti. 

-Tu smarki,- vairuotojas dar kartą spustelėjo jos koją,- man patinka. Koks tavo vardas?
-Harli.- ji stengėsi giliai kvėpuoti galvodama ar dar toli ta vieta kur jie važiuoja, Rio miestelis buvo nedidukas, viską čia galėjai apvažiuoti per geras dešimt minučių. 
-Aš Kodis.

Jo vardas jai visiškai nerūpėjo, bet verčiau buvo palaikyti pokalbį nei nutilti ir leisti jam vėl pereiti prie veiksmų.

-Ko gali suveikti?- pasidomėjo.
- Nežinau, bet mano pusbrolis ko nors turės, tuoj pas jį nulėksim.

Pusbrolis skambėjo blogai. Harli nereikėjo kito eilinio girtuoklio pas kurį nuo vakarėlio bus užsilikęs gramas narkotikų. Ne, jai buvo reikalingas perpardavinėtojas, žmogus, kuris tuo užsiimtų nuolat.

-Skamba lyg nesi tikras,- garsiai pasakė,- geriau jau tada sustok ir paleisk mane. Neketinu gaišti laiko ir važinėtis po miestą ratais. 
-Na, ko tu purkštauji? Jis turės, nebijok, o jei neturės žinos kur gauti, Laris pažįsta gerų vaikinukų. 

Harli tik kilstelėjo antakius nuduodama, kad nėra įtikinta. Žvilgsniu užkabino veidrodėlį tikrindama ar Meisonas juos seka, jis važiavo paskui, bet smarkiai atsilikęs, slėpdamasis už dar vieno automobilio nors jo mašina ir neturėjo policijos skiriamųjų ženklų.

-Va čia,- pagaliau Kodis sustojo prie vieno namo. Kieme kamuoliu žaidė du pypliai ir kaip tik tas vaizdas prikaustė Harli žvilgsnį. Pagalvojo ką kasdien mato šie berniukai priversti gyventi su narkomanais tėvais. Tokiomis akimirkomis jos pareigos vėl įgaudavo prasmę, matant apiplyšusius ir murzinus vaikus, kurių namų virtuvėse vietoj sausainių ir obuolių guli švirkštai. 

Pirmas tokias šeimas išvydo per mokomuosius reidus praeitą savaitę ir kažin ar dar kada sugebės pamiršti. Matė namų, kurių grindys nuklotos nuorūkomis, o šalia lovų su paguldytais miegoti vaikais mėtosi skudurai su kraujo žymėmis, jais būdavo valomos adatos.

Klausėsi kaip trijų vaikų motina aiškina, kad neturi už ką nupirkti jiems pavalgyti, o tuo tarpu ant stalo puikavosi tušti mažyčiai plastmasiniai paketėliai, kuriuose būdavo pardavinėjami kvaišalai. Žiūrėjo į akis mažai mergytei apsikabinusiai plastmasinę barbę be vienos rankos, o šalia jos ant žemės gulėjo perdozavęs tėvas, kurį bandė gaivinti iškviesti medikai. Įtūžis ir skausmas pynėsi joje supratus kaip mažai galima padaryti ir kokio mąsto yra ši problema.

Gyvenimas buvo neteisingas. Bet jei nors vieną iš dešimties vaikų dar buvo galima išgelbėti, kad nepasektų tėvų pėdomis, ji prisiekė sau tai padaryti. Norėjo padėti. Sustabdyti tuos, kurie stumia tokių vaikų tėvus į pragarą parduodami narkotikus, o paskui dar ir sumuša juos už skolas.

Tik dirbti realybėje buvo daug sunkiau nei įsivaizdavo. Viduje degė troškimu ką nors pakeisti, bet tuo pačiu būtų atidavusi, bet ką už galimybę išvengti Kodžio rankų maigančių jos koją.