Demaskuota (✔)

•43•

Nekilnojamo turto agentas plačiai atlapojo namo duris įleisdamas porelę vidun.

-Namas stovėjo tuščias todėl gali būti dulkių,- atsiprašė jis ir mostelėjo,- visa kita kaip ir skelbime. Trys miegamieji, virtuvė...
-Noriu pamatyti sodą,- nesiklausydama agento Harli patraukė tiesiai per svetainę kurios stiklinės dvivėrės durys vedė sodo link.
-Kokie mokesčiai čia žiemos metu?- nueidama dar nugirdo Darko klausimą.

Lauke ją pasitiko aukšta, senokai nepjauta žolė. Bet kaip išgulę smilgos driekėsi plačiu kvadratu, jo šonuose pasodinti keli vaismedžiai vasarą turėjo suteikti šešėlį nusprendus pasėsėti kieme.

Harli uždėjo ranką ant šiurkštaus medžio kamieno mintimis peršokdama paskutinį pusmetį, kuris vis dar rodėsi kaip sapnas. Nejučiom nusišypsojo prisimindama visus juokus ir ašaras, kurias atnešė buvimas kartu su Darko.

O buvo iš tiesų visko. Pradžia kupina ginčų, kai kiekvienas užsispyręs norėjo įrodyti savo, jo reikalavimai išeiti iš darbo ir jos pavydas, kuris atsiradęs iš niekur ėmė sukti galvą, pagaliau supratus koks nuostabus vyras jai atiteko.

Harli dar plačiau nusišypsojo. Buvo tikra ragana. Norėjo įsitikinti jo jausmais, net paslapčia sekė jį mieste, kad įsitikintų, kad jai už nugaros Daltonas nerezga jokių romanų. Ir žinoma buvo pričiupta.

Bet Darko nesupyko. Ji prisiminė jo karštą apkabinimą ir juoką sakant, kad visai malonu būti tokiu trokštamu. Jis kantriai kasdien leido laiką su ja niekur neskubindamas, pamažu atvėrė vis daugiau savo praeities ir vaikystės detalių, įsileisdamas ją vidun.

Ir Harli stengėsi užpildyti tą tuštumą, kurią jis nešiojosi šitiek metų. Suvokė, kad prisiminimų ištrinti nereikia, geriausia senus pakeisti naujais.

Nebūtų pasakiusi kada iš tiesų įsimylėjo šį vyrą. Gal tą dieną kai pirmą kartą pamatė, o gal naktį keliaujant vilkiku link Meksikos sienos. O galbūt viskas nutiko vėliau, jau Puerto Rike? Tačiau tikslus atsakymas jau neturėjo reikšmės.

Darko turėjo tai kuo patraukė ją nuo pat pradžių. Vyriško griežtumo, kurį prireikus sumaniai pakeisdavo švelnumu. O jo bučiniai net ir po tiek laiko vis dar priversdavo ją pamiršti viską aplinkui. Matydavo tik jo žiburiuojančias akis ir nieko nebuvo geriau nei užmigti naktį pasidėjus galvą jam ant peties.

-Harli?- Darko apkabino ją iš nugaros,- Ką mąstai?
-Svarsčiau,- ji atsisuko šypsodamasi,- kas būtų jei nepirktume nei šio, nei jokio kito namo.
-Kaip suprasti?- suraukė jis tamsius antakius.
-Juk tu turi namą, Darko.

Jo veidas kiek įsitempė, iš lūpų dingo šypsena.
-Nenoriu ten gyventi, Harli. Tik ne Kalaveroje.
-Ten nuostabu,- ji švelniai nosimi pasitrynė į jo smakrą,- man ten labai patiko.
-Harli, ta vieta...
-Darko, prabėgo kone dešimt metų. Ar suvoki kiek tai laiko? Viskas seniai pasikeitę, visi nusikaltę sėdi kalėjime, o ir pats sakei, kad iš senų darbininkų ten nieko nelikę. Mes galėtume viską pradėti iš pradžių, panaikinti tą keistą pavadinimą, nutrinti praeities šešėlius. Žinau, kad ten būtume laimingi.

-Niekad nemaniau, kad norėtum gyventi Meksikoje.
-Vis tiek neleidi man dirbti biure. Gal man visai patiks rūpintis vaismedžiais ir prekiauti su ūkininkais?- ji juokėsi.
-Tau reikės rūpintis kitais dalykais,- Darko perbraukė jos vis dar plokščią pilvuką duodamas užuominą.

Harli apsikabino jį abiem rankomis. Teigiamas nėštumo testas abiems buvo staigmena. Vienos iš audringų naktų pasekmė. Neplanavo specialiai, bet abu džiaugėsi likimo pokštu, tai ir paskatino ieškotis naujų namų. Vestuvės jau buvo suplanuotos už poros savaičių, ji ir taip ilgai atidėliojo lemtingą žingsnį, norėdama įsitikinti, kad Darko jausmai niekur nedings.

Baiminosi žinodama kiek neįpareigojančių santykių jis turėjo po šeimos netekties. Nenorėjo nusibosti ir būti atstumta praūžus pirmąjai aistros bangai. Bet klydo. Darko nė karto neleido jai suabejoti savo ketinimais. Pasirodė, kad vyras, kurį manė esant nerūpestingu, nuotykių mėgėju, moka ir mylėti.

-Tai ką pasakysi?- atlošė galvą Harli leisdama jam pabučiuoti jos lūpas.
-Ne.- papurtė galvą Darko,- Yra daugybė kitų vietų, kurios mums tiks. Jei nori galim ieškoti ir Meksikoje, tačiau ne Kalaveroje.
-Tada už tavęs netekėsiu.

Daltonas išlenkė antakį:
-Ar mane šantažuoji?
-Kaip tik tai ir darau. Suteik Kalaverai šansą. Pagalvok kaip ten gražu. Gamta, tyras oras, jokio miesto triukšmo. Puiki vieta augti vaikui. O ūkis duoda pelną, mums nereikės sukti galvos dėl darbo.
-Tau ir nereikia jos sukti. Aš turiu darbą.
-Tačiau ir aš nenoriu, kad liktum FTB.
-Harli, aš ne ūkininkas.
-Ir aš ne. Bet juk tu kadaise jau rūpinaisi ta vieta. Yra rančos valdytojas. Darbininkai. Mes išmoksim. Gal net imsim gaminti nuosavą vyną. Tik pagalvok koks būtų verslas!

-Tavo galvelė kupina paikiausių idėjų. Harli, nenoriu, kad ten gyventum.
-Darko, man nieko nenutiks. Tau nieko nenutiks. Tuo labiau tai, kuri ten,- ji šypsodamasi palietė pilvą.
-Tam,- automatiškai pataisė jis.
-Bus mergaitė.
-Bus berniukas.
-Tu nežinai!
-Tu taip pat,- jis pabučiavo ją,- mieloji, ta vieta mane slegia. Negalėčiau ten gyventi.

-Todėl ir noriu tai pakeisti. Noriu, kad nebūtų vietų, kurios tau kelia blogus prisiminimus. Jei ten gyvensim, pamažu tu įsitikinsi, kad vieta niekuo dėta. Tai nuostabi ranča. Ji neverta tokio tavo abejingumo.
-Tau reikėjo dirbti advokate. Moki parinkti taiklius žodžius.
-Tai sutinki?
-Dar nepasakiau. Turiu pagalvoti.

-Nėra apie ką galvoti. Nori mane vesti?
-Kvailas klausimas, Harli. Nieko kito ir nenoriu.
-Tai štai, aš tekėsiu tik jei gyvensim Kalaveroje.
-Man rodos turėsi mane ten išvežti surištą,- Daltonas paleido ją ir jiedu nužingsniavo pievele namo link, prie kantriai laukiančio agento.
-Jokių problemų. Kaip tik taip mane nusivežei ten pirmą kartą,- Harli pasistiebė ir pakštelėjo jam į skruostą,- myliu tave, Darko. Sutik.
-Kai bandei iš ten pabėgti ar kada pagalvojai, kad prašysi manęs ten sugrįžti?

Harli nusijuokė prisiminusi savo pastangas ištrūkti iš rančos ir klajones nerandant reikiamo kelio.
-Ne. Tada tenorėjau dingti.
-Ar ne keistas gyvenimas? Mes sugrįžtam kaip tik ten iš kur labiausiai troškom ištrūkti.
-Tai?..
-Neatrodo, kad turiu daug pasirinkimų. Gyvenčiau su tavim bet kur. Net ir vilkiko priekaboje,- jis šelmiškai mirktelėjo jai ir sukuždėjo į ausį,- Su sąlyga, kad leistum degti žvakei.
-Su sąlyga, kad ryte nepradingtum.
-Aš ir nepradingau. Tikėjausi, kad tau užteks noro manęs ieškoti. Nors turiu pripažinti, užtrukai gana ilgai.- paerzino Darko.
-Nenaudėlis!
-Nieko tokio,- jis dar sykį pabučiavo ją,- tavęs buvo verta laukti.

♡♡♡

Metas užversti šią istoriją ir padėkoti visiems ištikimai keliavusiems su Darko ir Harli iki pabaigos.

Labai džiaugiuosi jūsų palaikymu ir dėkoju už visus vote, komentarus ir gražias žinutes. Kaip ir kas kartą sakau - be jūsų visų, šios istorijos nebūtų buvę!

Ypatinga padėka Martai Benetytei ir Laimonui Mickui už pagalbą tikslinant istorijos detales.

Nesušalkit! Artėja Kalėdos - dovanų ir stebuklų metas. Padovanokit kam nors šypseną ir meilę. Tai nieko nekainuoja, o reiškia tiek daug.

Iki kitų susitikimų,
Rugsėjis ❤