Demaskuota (✔)

•3•

Pasigirdo šūvis be jokio įspėjimo ir Harli susigūžė nors ir žinojo, kad pareigūnai visada taikosi į padangas. Bet kiek kitaip nei filmuose peršauti judantį objektą nėra taip paprasta, ypač kai kasdien tokiose situacijose nedalyvauji ir dažniau ginklą išsitrauki pagrasinti nei iš tiesų juo pasinaudoji. Meisonas pažeidė protokolą nesivargindamas perspėti apie šaunamojo ginklo panaudojimą ir tai tik įrodė, kad jis nebekontroliuoja situacijos. Buvo vienas prieš grupę žmonių, kurie atsisakė bendradarbiauti ir spruko, tokie atvejai nutinka retai. Harli ne kartą buvo mačiusi apmokomuosius filmukus kur rodoma kaip vienas pareigūnas tvarkosi su penkiais ir daugiau nusikaltėlių, šaukdamas nurodymus suguldo juos ant žemės, o paskui po vieną surakina. 

Kai tik pradėjo dirbti buvo smalsu kodėl tokios grupės paklūsta vienam ar dviems pareigūnams, nes kartais mieste sulaikant įsismarkavusių chuliganų gaują rodėsi, kad jie galėtų tiesiog išlakstyti į visas puses, bet uniforma dažniausiai darė savo. Patyrę pareigūnai aiškino jai, kad nusikaltėliams neapsimoka bėgti, nes sučiupus bausmė bus didesnė, o pasislėpti irgi sudėtinga, dažnai padarytas smulkus nusikaltimas nevertas tokios rizikos. 

Tačiau tai galiojo būtent tokiems smulkiems nusikaltimams kaip chuliganizmas mieste, muštynės prie barų ar konfliktai namuose. Tokie žmonės nebėgdavo arba bėgdavo netoli net jei jų būdavo dvigubai daugiau nei pareigūnų. 

Čia jie pakliuvo į visiškai kitokią situaciją - organizuotą grupę, kuri aiškiai neturėjo ko prarasti ir perskaitė situaciją geriau nei paprasti vagišiai. Jie suvokė, kad vienas automobilis vysis džipą, o kitas bus paliktas su likusiais ir niekaip negalės susitvarkyti nebent iš tiesų ką nors pašautų. O bėda buvo tokia, kad šauti į žmones net ir sulaikymo metu buvo nepriimtina. Visų departamentų vadovai kartodavo, kad tai turi būti daroma tik paskutiniu atveju, kai visiškai nebėra išeities, kai reikia gelbėti kito piliečio arba savo paties gyvybę. Puse lūpų, neoficialiai, būdavo sakoma, kad geriau leisti sprukti ir šaukti pastiprinimą, kad padėtų gaudyti negu šauti į nubėgantį nusikaltėlį.

Taip nutiko po įvykių pastaraisiais metais kai pareigūnai nušovė kelis asmenis panašių sulaikymų metu ir spauda išpūtė visą reikalą sukritikuodama policijos darbą. Tokiais atvejais visada būdavo kalbama apie rasizmą, apie tai, kad policininkai imasi veiksmų neišanalizavę situacijos ir kone mėgaujasi šaudymu į žmones, kurių kaltė neįrodyta. Buvo atvejų kai pašautieji iš tiesų buvo nekalti, o bėgo išsigandę, pagauti bandos jausmo. Buvo žuvusių, nes pareigūnas pataikė ne į kojas, o į nugarą ar net galvą. Buvo klaidų. Gal net per daug. Ir po velniavos, kurios susilaukė visi departamentai iš valdžios, ginklai tapo labiau parodomieji. Buvo net pravesti papildomi apmokymai kaip efektyviai pasinaudoti ginklo sukuriamu pavojumi iš tiesų jo nepanaudojant.

Žmonės norėjo, kad policija juos saugotų, bet tie patys žmonės piktinosi kai kažkas nepasisekdavo. Jie nenorėjo suvokti, kad įvertinti situaciją per kelias akimirkas yra labai sudėtinga kaip ir bandyti sulaikyti sprunkantį asmenį nepanaudojus ginklo. Ir joks policininkas negali būti tikras, kad tas žmogus paskui bus apkaltintas teisme, viskas daroma kone iš nuojautos, nes žiūrėdamas į keturis ar penkis bandančius tau pasipriešinti asmenis, tu niekaip nesužinosi, kuris iš jų kalčiausias, o kuris čia atsidūrė atsitiktinai. 

Bandyti užkirsti kelią sprunkančiam ir rizikuoti jį sužeisti ar leisti sprukti - tokia dilema buvo pati sunkiausia. Kai kurie pareigūnai turėjo savas nuostatas ir nesvarbu kokia situacija visada leisdavo sprukti, o kai kurie pagauti emocijų negalėdavo atsitraukti ir paskui tvirtindavo manę, kad elgiasi teisingai. Harli tokių dilemų niekada neturėjo, kelių policijoje greitį viršiję asmenys sprunka su automobiliu, juos gaudant naudojamos blokados, kelio ežiai, specialūs automobiliai su taranavimui skirtais bamperiais, o šaudoma į padangas. Sužeisti vairuotoją netyčia jį nušaunant praktiškai neįmanoma.