Demaskuota (✔)

•19•

Darko stovėjo detektyvo Glasterio kabinete laukdamas kol šis baigs pokalbį telefonu. Apžiūrėjo apdovanojimais nukabinėtas sienas, atvirą spintą prikimštą sunkių segtuvų ir šviestuvą palubėje, kurio vienas kampas buvo nudaužtas.

Pats sau šyptelėjo svarstydamas kada tai galėjo nutikti ir pažvelgė pro langą. Dulksnojo lietus plaudamas purvu apsinešusį, Fonikso miesto pagrindinio policijos skyriaus, kiemą su keliomis mašinomis. Prie jų šnekučiavosi pora pareigūnų, aiškiai niekur neskubėdami. 

Bet vaizdas pro langą jam nepatiko ne dėl lietaus. Nykus buvo pats pastatas - gremėzdiškas, pilkšvai gelsvas, masyvus, labiau primenantis kalėjimą nei policijos skyrių. O už kiemo, kitoje gatvės pusėje, dunksojo toks pat blankus, paguldyto stačiakampio formos, pastatas be jokios paskirties. Lyg pasityčiojimas iš nykaus fono ties įėjimu augo kaktusinis krūmas, kurio žalia spalva buvo vienintelė visoje Adamso gatvėje. 

Detektyvas Izaokas Glasteris, jau į penktą dešimtį įkopęs ir vargiai pilvą į marškinius beįspraudžiantis vyras irgi nekėlė jokio gero jausmo. Darko papurtė galvą galvodamas kam jis bando padaryti įspūdį savo apdovanojimais - kolegoms ar užsukusiems pašaliečiams? Pagaliau vyras padėjo telefono ragelį ir atsiduso žiūrėdamas į Darko.

-Na, ką, vaikine, atrodo, sakai tiesą. 

Darko pasiuntė jam rūgščią šypseną. Glasteris bandė jį pažeminti vadindamas vaikinu, nors ką tik sužinojo su kuo turi reikalą. Užkerpėjęs mulkis, kuris temoka zulinti užpakalį kabinete, nejau jis dar ketina trukdyti? 

-Puiku, man reikalinga informacija apie jau minėtą avariją,- Darko plačiais žingsniais perėjo kabinetą ir sustingo prieš Izaoką įbesdamas į šį tiesų žvilgsnį,- noriu tos bylos išrašų ir pareigūnų užfiksavusių įvykį pavardžių. 

-Na, manau, kažkur turėtų būti,- Glasteris palingavo galva niekur nesiskubindamas,- gal dar neišsiųsta į archyvus. 
-Praėjo tik pusmetis, niekas neišsiuntė bylos į archyvą, žinai taisykles taip pat kaip ir aš. 

-Bet galiu pasirinkti perduoti tau ją šiandien arba rytoj,- Glasteris demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį,- mano darbo laikas baigiasi už pusvalandžio ir tai reiškia...

-Kad dirbsi viršvalandžius kol surasi man bylą, kurios prašau,- nukirto Darko.
-Jautiesi labai kietas, vaikine? Nemanyk, kad mes čia neturim savo reikalų. Jei pradėsiu šokinėti apie kiekvieną federalą, kuris įsivaizduoja esąs didelis bosas, tai nieko daugiau ir neveiksiu. Tokie kaip tu tik ir temoka trukdyti, įsiveržiat mojuodami savo ženkleliais ir norit, kad dėl jūsų būtų sustabdyti visi reikalai, nors kartais patys nežinot ko ieškot. 

-Manęs nedomina tavo istorijos. Jei turi problemų, pasiskambink dar sykį, bet, manau, jau gavai nurodymą, ar ne?- Darko atsirėmė delnais į stalą primygtinai žiūrėdamas į detektyvą,- Bendradarbiavimas įeina į tavo nurodymus, o kai atėjau tavo darbas buvo lygus nosies krapštymui.

-Žiūrėk ką kalbi! Aš visada užsiėmęs. Šitam mieste reikalų iki soties.
-Pastebėjau,- ironiškai nusijuokė Darko,- bet manęs visai nejaudina tavo asmeninė nuomonė apie biurą ir nusistatymas prieš jo agentus. Aš irgi nesu tokių kaip tu gerbėjas, bet šiuo klausimu man yra reikalinga tavo pagalba ir tikiuosi jos netrukus sulaukti.

Glasteris suniurnėjo kažką panašaus į keiksmažodį ir vėl nukėlė telefono ragelį. Po minutėlės duris pravėrė asistentė. 

-Pažiūrėk kompiuterio saugykloje apie šitą eismo įvykį spalį,- Izaokas pastūmė jai popieriaus lapą kur Darko buvo užrašęs jį dominančią informaciją.- Išspausdink ką rasi ir atnešk čia. 
-Žinoma, jokių problemų,- moteris pranyko iš kabineto, o detektyvas atsilošė savo plačiame sukamame krėsle.