Demaskuota (✔)

•34•

Žingsniuodama gatve Harli suvokė ir dar vieną nemalonų faktą. Viešbučio kambario raktas taip pat buvo likęs šortų kišenėje, ten - paplūdimyje. Nusivylimas iškreipė jos veidą, kaip galėjo apie tai nepagalvoti? Žinojo paliekanti keliolika dolerių grynaisiais, dėl jų nesuko galvos, bet raktas... Būtų galėjusi įsidėti į burną kol plaukiojo. Smulkmenos, mažytės, bet labai svarbios. Kartais jos vis dar prasprūsdavo pro Harli akis nors ji ir manė, kad dabar moka valdyti situacijas žymiai geriau nei kadaise.

Pastarieji metai kupini įvairiausių situacijų paskatino ją į viską pažiūrėti iš šalies. Būtent to mokė akademijoje. Stresinėse situacijose jie reikalaudavo žmogaus įsivaizduoti save tarsi iš viršaus ir stengtis užmiršti faktą, kad tai tu esi tas, kuriam reikalinga pagalba. Jos ausyse skambėjo dėstytojo žodžiai.

Žiūrėkite į save iš šalies taip, tarsi būtumėt asmuo, kuriam atvažiavote padėti. Nesigailėkite savęs ir neskirkite laiko užuojautos žodeliams. Analizuokite aplinką ir sudarykite veiksmų planą kaip ir bet kuriuo kitu atveju. Tai, kad pagrindinė auka esate pats neturi pakeisti jūsų gebėjimo logiškai protauti.

Harli įkvėpė bandydama pamiršti, kad veikiausiai atrodo keistai, pavakary einanti šaligatviu įsisupusi į rankšluostį. Jokio gailesčio. Planas. Pasiekti viešbutį. Prasmukti į kambarį. Stop. Be rakto? Ar yra koks nors kitas būdas atsirakinti viešbučio kambarį? Kreiptis į administratorę ir tikėtis, kad ji tai jau tikrai nepuls skambinti tiems, kas užvirė visą šią košę.

Problema, kad ji nežinojo kas iš tiesų yra tas nematomas priešas privertęs pradingti Klaudijų ir medžiojantis ją raudonuoju automobiliu. Ar grupė kažką aptiko? Kažką labai svarbaus? O gal tai jos informacija staiga pravertė? Bet ji niekada nemanė surinkusi labai vertingų faktų. Informacijos sugraibydavo nuolat, bet neturėdama žinių iš kitų grupės narių negalėjo sudėlioti visko į vieną vietą ir pamatyti bendro paveikslo. Ji turėjo mozaikos kamputį, bet ne visą piešinį.

Už jos pasigirdo varpelių tilindžiavimas sutrikdęs ramybę jau gaubiančią Santa Izabelęs pagrindinę gatvę vedančią nuo paplūdimio į centrą. Linksmas ir kiek įkyrus garsas, kurį dieną girdėjai kas keliolika minučių dabar privertė Harli sustoti. Ji staiga apsisuko. Štai ir x faktorius jos plane. Taip akademija įvardindavo į bet kokią rimtą operaciją įsikišusius pašalinius asmenis, kurie turėjo galimybę viską pakeisti ir jų negalėjai numatyti iš anksto.

-Gustavai! Gustavai!- šūktelėjo apsidairydama ar daug žmonių susidomėjo ja po šių žodžių. Bet niekam ji nerūpėjo, gatve tingiai pėdino pora moterų stumiančių vežimėlius, keli vaikai su riedlentėmis ir pavieniai turistai traukiantys iš paplūdimio į savo viešbučius.

Harli pribėgo prie kitoje gatvės pusėje ledų vežimėlį stumiančio senyvo vyriškio. Jo smarkiai įdegusį veidą dengė plačiabrylė skrybėlė, o havajietiški marškiniai atsidavė vasaros linksmybėmis.

-Tik pažiūrėk kas čia,- vyras nusišypsojo,- nebūčiau tavęs ir atpažinęs.
-Man šis tas nutiko,- prisipažino Harli.

Turėjo bandyti kažkuo pasikliauti ir Gustavas buvo geriausias variantas. Net sapne nebūtų patikėjusi, kad jis galėtų už nugaros regzti kokius kėslus ar būti įsivėlęs į prekybą narkotikais. Pasikalbėdavo su juo beveik kasdien, nieko ypatingo, bereikšmės frazės apie orą, turistus ir prekybą. Bet užsimezgęs ryšys buvo šiltas, Gustavas dažnai pavaišindavo ją nemokama ledų porcija ir būtent jis nurodė pigiausius miestelio viešbučius.

-Na?- vyras linktelėjo jai ragindamas kalbėti. Negalėjai būti tikras ar jo veide susirūpinimas, ar tik smalsumas, bet Harli neturėjo kitų pasirinkimų.

-Kol maudžiausi pavogė mano rūbus.

Gustavas pasikasė smakrą nieko neatsakydamas. Įprastinis salos gyventojo tingumas, tai šiek tiek ją erzino, bet dabar stovėjo kantriai laukdama.