Demaskuota (✔)

•42•

-Pasuk laivą ton pusėn!- suriko Darko. Kilstelėjęs ranką perbraukė veidą ir iškart pajuto lipnumą. Kraujas. Nekreipdamas dėmesio į gerokai svaigstančią galvą jis vėl priglaudė ginklą prie paskutinio likusio vyro galvos.- Ten!- sušuko rodydamas į bangas kur dar prieš akimirką matė Harli.

Ji iš tiesų toli nusikapstė kol Daltonas iš paskutiniųjų stengėsi įveikti vyrus. Pasisekė tik laimingo atsitiktinumo dėka, iš pačio pirmojo užpuoliko Darko atėmė ginklą ir pasinaudodamas juo visai nesunkiai susitvarkė su likusiais. Tiesa, šie bandė priešintis, bet vienam gavus kulką į petį, kiti greit suprato, kad gyvybe rizikuoti neverta. Dabar visi buvo uždaryti tame pačiame apatiniame denyje, tik Darko liuko dangtį prirėmė sunkia žuvies statine, neketindamas leisti jiems pasprukti kaip tai padarė pats su Harli.

Klaudijus Leklerkas šoko per bortą, bet dėl jo Darko nepergyveno. Suras jį vos tik ištrauks Harli, o jei iki tol niekšelis paskęs, tada tebūnie. Jį domino tik mergina, kuri prieš iššokdama ištarė tuos lemtingus žodžius. Ji buvo pasiryžusi mirti su juo. Kartu.

Daltonas prikando lūpą akimis ieškodamas kur ji dingo. Vėjas plakė bangas neleisdamas gerai matyti, o tikėtis žiūronų šiame laiviūkštyje buvo neverta.

-Ten!- įsakė jis pasikliaudamas labiau nuojauta nei matomumu.- Kur racija? Paduok!- jis šiurkščiai, skubėdamas, stumtelėjo vyrą. Kur Harli? Kur ji?

Nerimas trumpam smigtelėjo į širdį, bet Darko žinojo, kad pasiduoti panikai negalima. Numygo racijos mygtuką ir bandydamas per traškesį sugauti ryšį, šūktelėjo:
-Uostas! Ar mane girdite? Kviečiu uostą. Čia Pigmėjas, numeris...- jis greit išbėrė registracijos numerį.- PAN, signalas PAN.*

*Pan - jūrų laivyno naudojamas kodas eteriui atlaisvinti kai ketinama perduoti skubią ir svarbią žinutę.

-Uosto tarnyba. Ryšys geras. Perduokite pranešimą.

Tą pačią akimirką kai uosto budintis davė leidimą kalbėti Darko išvydo žmogaus galvą. Tik akimirkai bangose švystelėjo rudi plaukai ir vėl dingo. Greitakalbe metęs, kad jam reikalinga skubi pagalba ir medikai Daltonas šveitė raciją ir šoko per bortą.

Suprato, kad vairininkas dabar ims vaduoti draugelius, bet tikėjosi jog pagalba atskubės greičiau. Dideliais grybšniais ėmė irtis į tą pusę kur matė Harli. Širdis daužėsi lyg pašėlusi. Kaip ji nesugebėjo išsilaikyti ant vandens? Nepraėjo nei pusvalandis.

Niršdamas ant jos jis vis labiau jaudinosi. Panėrė ir vėl iškilo dairydamasis aplinkui.
-Harli!!!
Niekas į jo šauksmą neatsiliepė. Merginos nesimatė. Ar ji nuskendo? Ne. Tai negali pasikartoti. Tik ne jam. Jis negali dar kartą prarasti artimo žmogaus.

Jo sąmonė norėjo prieštarauti, kad Harli nėra artima, bet širdis neketino pasiduoti jokiems logikoms dėsniams. Jis negali prarasti Harli. Tik ne ją. Tik ne dabar.

Giliai įkvėpęs vėl paniro ir staiga priekyje švystelėjo drabužiai. Darko stipriais mostais kabino vandenį artėdamas prie bangų mėtomo kūno, kuris atrodė be gyvybės ženklų.

Ne. Jis mintyse šaukė sau tvardytis. Kartojo, kad taip tik atrodo. Čiupęs ją iš nugaros už pečių ėmė stumti viršun. Pagalvojo, kad meldžiasi nors nežinojo nė vienos maldos. Pažadėjo Dievui, kuriuo niekada iki šiol netikėjo, kad padarys viską ko tik šis panorės. Kad tik Harli būtų gyva.

-Harli!- jis negalėjo gaivinti jos vandenyje. Bet vis tiek pabandė. Krantas buvo per toli. Pagalbos nesimatė, o sąmonė piršo siaubingą mintį, kad skęstantis žmogus po vandeniu gali išbūti tik dešimt minučių, kad būtų atgaivintas. Penkiolika - ir jo jau neatgaivinsi nebent nutiktų stebuklas.