Demaskuota (✔)

•16•

Visų pirmiausia Harli akys užkliuvo už paveikslų. Koridorius į kurį jie pateko buvo nukabinėtas mažyčiais, gero sprindžio kvadratiniais paveikslais, o gal labiau reikėtų sakyti paveiksliukais. Jų dydis išties buvo neįprastai mažas, bet kiekvienas nupieštas nepaprastai kruopščiai. Susidomėjusi ji bandė suvokti kokia tai technika, bet apie dailę turėjo tiek pat žinių kiek ir apie Meksikos tradicijas. 

Paveikslai buvo piešti paprastu pilku pieštuku, tačiau juose sumaniai patamsintos ar paryškintos detalės kaustė akis savo tikroviškumu. Daugiausia čia buvo žmonių veidai, keletas peizažų ir pora paprastesnių darbelių - gėlės vazoje ir debesuotas dangus. Šitas jai patiko labiausiai. Sustojusi apžiūrinėjo kūrinį negalėdama atsigrožėti kaip atidžiai buvo išvingiuotas kiekvienas kraštelis. Vieni debesys dengė kitus, o dangus buvo tamsus, lyg supykęs, taip ir įsivaizdavai smarkų vėją genantį šiuos debesis tolyn. 

-Kaip gražu,- ji klausiamai pažiūrėjo į Darko,- kas tai nupiešė?
-Ne dabar, Harli, paveikslais galėsi domėtis kitomis dienomis,- Darko vėl buvo kažkoks sudirgęs, atrodė, kad ši vieta jį iš tiesų prastai veikia. Dideliais žingsniais kirtęs koridorių jis pravėrė medines raižytas duris ir Harli pagalvojo kiek darbo čia įdėta į menkutes smulkmenas, kad ir tokias kaip paprasčiausios durys. 

Svetainėje garsiai paleistas televizorius užgožė balsus. Šeima - du suaugę ir trys vaikai sėdėjo prie pailgo stalo ir vakarieniavo. Dabar buvo suprantama, kodėl niekas negirdėjo atvažiuojančio motociklo.

-Hola,- Darko stumtelėjo ją pirma savęs ir sustojo uždėdamas rankas jai ant pečių. 

Vaikai suspigo, suaugusieji irgi pašoko kiek nusigandę. Moteris žiūrėjo į Darko išpūtusi akis ir šis žvilgsnis įtikino Harli, kad jis čia tikrai senas svečias. Tiesą sakant jie žiūrėjo į jį tarsi į vaiduoklį. 

-Dios mio...- moteris skarele užsidengė burną,- no creo mis ojos! Senor... (Dieve mano, netikiu savo akimis, ponas... - isp.k)

-Como estas, Benita? Ha sido un tiempo. Es mi novia - Harli. (Kaip laikaisi, Benita? Praėjo nemažai laiko. Tai mano mergina - Harli. - isp.k)

-Bien... Estoy tan feliz de verte... Senorita... (Gerai. Džiaugiuosi tave matydama. Panele... - isp.k)

-Harli nekalba ispaniškai,- angliškai pridėjo Darko,- mieloji, čia Benita ir jos vyras Migelis. Jie prižiūri mano rančą ir viskam čia vadovauja. O čia mažieji, man atrodo atsimenu vyriausio vardą - Luisas, ar ne? Tu eres Luisito?- jis nusišypsojo vyriausiam vaikui, kuris sėdėjo pilna burna maisto spoksodamas į svečius. Jam galėjo būti ne daugiau dešimties. 

-Taip, aš... malonu susipažinti,- moteris jai maloniai šypsojosi,- atsiprašau, mano anglų kalba labai prasta. 
-Viskas gerai,- Harli taip pat stengėsi atsakyti šypsena,- čia toks gražus namas,- pridėjo. Nežinojo ką reikėtų sakyti. Tamsus įrudęs moters veidas spindėjo šypsena, ji vis dangstėsi skarele burną lyg nedrįsdama plačiai šypsotis.

Jos vyras linktelėjo trumpiau, o vaikai į ją žiūrėjo smalsiomis žvitriomis akutėmis. Pastebėjusi, kad valgis aušta moteris ispaniškai subarė juos grįžti prie maisto ir rankos mostu pakvietė svečius sėstis. 

-Ateik,- Darko pagelbėjo prie stalo patraukdamas porą kėdžių ir netrukus prieš Harlį jau garavo lėkštė kupina maisto. 
-Carnitas,- paaiškino moteris jai rodydama į maistą. 

Paaiškėjo, kad tai smulkiai pjaustyti kiaulienos gabalėliai, kurie ilgai verdami, o paskui apkepami keptuvėje su padažu. Šalia buvo patiektos salotos ir Harli nė nemirktelėjusi kibo į valgį. Darko persimetė keliais sakiniais su vis dar atsitokėti negalinčia Benita. Jos vyras reagavo daug ramiau, neskubėdamas mirkė duonos kasnelius į padažą ir vis pažiūrėdavo į atvykėlius. Užbaigęs maistą kostelėjo ir pakilęs po kelių minučių grįžo nešinas raudono vyno buteliu.